Kilnūs dėkingumo standartai, kurių privalu laikytis
Jo Šventenybė Hazrat Mirza Masroor Ahmad (aba) po Tašahhud, Tauvvuz ir Sūros Al-Fatiha pasakė:
Praėjusiuose pamoksluose aš minėjau dėkingumo išraiškos mokymą, kurį suteikė Pranašas Muhammadas (sas), ir pavyzdį, kurį jis nustatė šiuo atžvilgiu. Šiandien šiek tiek papasakosiu apie tai, kaip jo tikrasis tarnas šioje epochoje suprato šį aukštą standartą ir kaip jis jį pristatė įvairiomis progomis bei įvairiuose kontekstuose. Taip pat, kokie buvo jo paties veiksmai. Kaip jis namuose patardavo vaikams šiuo klausimu. Ko jis tikėjosi iš ahmadi. Šie dalykai šiais laikais yra mūsų veiksmų gairės. Aiškindamas dėkingumo Visagaliui Allahui už malones svarbą ir išmintį, Hazrat Mesijas (as) sako, kad kai žmogus pasiekia aukštą padėtį, jis tampa arogantiškas, nors per tą laiką galėtų padaryti daug gerų darbų ir atnešti naudos žmonijai. Visagalis Allahas Šventajame Korane sako:
لَئِنۡ شَکَرۡتُمۡ لَاَزِیۡدَنَّکُمۡ وَلَئِنۡ کَفَرۡتُمۡ اِنَّ عَذَابِیۡ لَشَدِیۡدٌ
„Jeigu jūs būsite dėkingi, iš tiesų, atsiųsiu Aš jums dar daugiau (malonės), bet jeigu jūs būsite nedėkingi, (tada žinokite, kad) iš tikrųjų, Mano bausmė yra rūsti.“ (Šventasis Koranas 14:8).
Tai reiškia, kad kai žmogus patiria Visagalio Allaho malones, jis turėtų Jam dėkoti ir rūpintis žmonių gerove, o jei to nedaro ir vietoje to pradeda engti kitus, tada Visagalis Allahas atima iš jo tas malones ir nubaudžia.
Visagalis Allahas – Vienintelis Vertas Tikrojo Šlovinimo
Vienoje vietoje Hazrat Mesijas (as) sako: „Visų pirma reikia dėkoti Visagaliui Allahui, Kuris davė mums gyvybę, sveikatą, gerovę, ramybę ir aprūpino priemonėmis religijos sklaidai, ir iš tiesų tiesa yra ta, kad jei norėtume suskaičiuoti šias Visagalio Allaho malones, jokiu būdu nebūtų įmanoma suskaičiuoti Jo gailestingumo ir malonių.“
Paskui vienoje vietoje jis sako: „Musulmonai turėtų būti labai dėkingi Visagaliui Allahui, Kuris suteikė jiems tokią religiją, kuri teoriškai ir praktiškai yra tyra nuo bet kokių neramumų, bjaurių dalykų ir visokių ydų. Jei žmogus atidžiai ir giliai pažvelgtų, jis suprastų, kad iš tikrųjų vienintelis Visagalis Allahas yra vertas visų šlovinimų ir savybių, ir joks žmogus ar kūrinys nėra tikrai ir realiai vertas šlovinimo. Jei žmogus pažvelgtų be jokių savanaudiškų motyvų, jam akivaizdžiai paaiškėtų, kad bet kuris asmuo, kuris laikomas vertu šlovinimo, juo gali būti arba dėl to, kad tokiu metu, kai nebuvo jokios būties ir nebuvo žinoma apie jokią būtį, jis buvo jos Kūrėjas; arba dėl to, kad tokiu metu, kai nebuvo jokios būties ir nebuvo žinoma, kokios priemonės yra būtinos būčiai, būties išsaugojimui, sveikatos palaikymui ir gyvybės egzistavimui, jis suteikė visas tas priemones; arba tokiu metu, kai galėjo užklupti daugybė nelaimių, jis pasigailėjo ir apsaugojo; arba jis gali būti vertas pagyrimo dėl to, kad neleidžia perniek nueiti sunkiai dirbančiojo darbui ir visiškai atlygina už dirbančiojo teises. Nors atlyginimo davimas dirbančiajam iš pažiūros yra kompensacija, toks asmuo taip pat gali būti geradarys, kuris visiškai įvykdo teises.“
Taigi tai yra įvairūs dalykai, kad kai šių dalykų nėra, ir tada kas nors padeda, tik tada jis gali būti giriamas. Jis pasakė: „Šios savybės yra aukščiausio lygio, galinčios padaryti ką nors vertu šlovinimo. Dabar gerai pagalvokite ir pamatysite, kad iš tikrųjų vienintelis Visagalis Allahas yra vertas visų šių šlovinimų – tų trijų ar keturių dalykų, kuriuos aš paminėjau, jis pasakė, kad tik Visagalis Allahas yra jų vertas, Kuris tobulai pasižymi šiomis savybėmis, ir niekas kitas šių savybių neturi. Nėra jokio kito asmens, kuris turėtų šias savybes. Ir nėra jokios kitos būtybės, kurioje būtų šios savybės.“
Dėkingumas už Islamo atgimimą ir Ahmadijos bendruomenės įkūrimą
Atkreipdamas dėmesį į dėkingumą Visagaliui Allahui už Islamo atgimimą ir Ahmadijos bendruomenės įkūrimą, Hazrat Mesijas (as) sako: „O išmintingieji, nesistebėkite tuo, kad Visagalis Allahas šio poreikio metu ir šiomis gilios tamsos dienomis nuleido dangiškąją šviesą ir atsiuntė tarną į pasaulį bendram labui, ypač siekdamas išaukštinti Islamo žodį, skleisti geriausio iš žmonių (Allaho Pasiuntinio (sas)) šviesą, paremti musulmonus ir taip pat apvalyti jų vidinę būseną. Būtų stebėtina, jei Visagalis Allahas, Kuris yra Islamo religijos gynėjas ir Kuris pažadėjo, kad Jis visada bus Korano mokymų sargas ir neleis jiems atšalti, tapti be gyvybės ir be šviesos, matydamas šią tamsą ir žvelgdamas į šiuos vidinius bei išorinius neramumus, tylėtų ir neprisimintų Savo pažado, kurį Jis taip tvirtai pareiškė Savo Šventajame Žodyje.“
Pažadėtojo Mesijo (as) atėjimas ir pareiga jį pripažinti
Malonė, kurią Visagalis Allahas atsiuntė, atitinka Visagalio Allaho pažadą, ir tame nėra nieko stebėtino. Stebėtis reikėtų tuo atveju, jei Visagalis Allahas neišpildytų šio pažado, o Islamo nuosmukio procesas vis tęstųsi. Tada jis sako: „Tad aš sakau, kad jei ir buvo kuo stebėtis, tai tuo atveju, jei ta aiški ir atvira to tyro Allaho Pasiuntinio (sas) pranašystė pasirodytų klaidinga, kurioje buvo pasakyta, kad kiekvieno šimtmečio pradžioje Visagalis Allahas sukurs tokį tarną, kuris atnaujins Jo religiją. Taigi tai nėra vieta nuostabai, bet vieta tūkstančiams padėkos žodžių bei laikas stiprinti tikėjimą ir įsitikinimą.“
Ir tokiu būdu, kaip mes matome, kad iki Hazrat Mesijo (as) atėjimo kiekvieną šimtmetį skirtingose tautose pasirodydavo atnaujintojai, o jus Visagalis Allahas vėl atsiuntė kaip paskutinių tūkstančio metų atnaujintoją, suteikdamas Pažadėtojo Mesijo ir Laukiamojo Mahdi statusą. Jis sako, kad tai yra vieta tūkstančiams padėkų bei laikas didinti tikėjimą ir įsitikinimą, kad Visagalis Allahas iš Savo malonės ir gailestingumo išpildė Savo pažadą ir neleido nė minutei nukrypti nuo Savo Allaho Pasiuntinio (sas) pranašystės, ir ne tik išpildė šią pranašystę ir ją parodė, bet ir atvėrė duris tūkstančiams ateities pranašysčių ir antgamtinių reiškinių. Su Hazrat Mesijo (as) atėjimu Visagalis Allahas išpildė ir daug kitų pranašysčių. Jis sako: „Jei esate tikintieji, dėkokite ir pulkite veidu į žemę iš dėkingumo, nes tą erą, kurios laukdami mirė mūsų didieji protėviai, ir daugybė sielų iškeliavo su ilgesiu, tą laiką jūs radote. Senieji musulmonai laukė Pažadėtojo Mesijo atėjimo, mokslininkai laukė, vyresnieji laukė, bet nesulaukė. Jis pasakė, jūs esate laimingi, kad sulaukėte to laiko; dabar dėkokite Visagaliui Allahui. Dabar nuo jūsų priklauso, ar tai vertinsite, ar ne, ir ar tuo pasinaudosite, ar ne. Aš tai sakysiu vėl ir vėl, ir aš negaliu nustoti skelbti, kad aš esu tas, kuris buvo atsiųstas laiku žmonijos reformai. Visagalis Allahas išpildė pažadą per mane. Kad religija būtų iš naujo įtvirtinta širdyse.“
O, kad jo oponentai ir jį atmetantys musulmonai suprastų šį faktą ir, būdami dėkingi Visagaliui Allahui, priimtų tą, kurį atsiuntė Visagalis Allahas, ir susivienytų į vieną grandinę, kad išvengtų tų sunkumų, kuriuos musulmonai išgyvena šiandien.
Tiesos atpažinimas kaip ypatinga Visagalio Allaho malonė
Kreipdamasis į tiesos ieškotoją, Hazrat Aqdas (as) pasakė: „Dėkok Allahui, kad Jis pačiu laiku suteikė pagalbą ir įkūrė šią bendruomenę. Todėl tau dera nešvaistyti šios malonės, kuri tau buvo suteikta, žvelgti į ją su pagarba ir vertinti šią pagalbą bei paramą, kurios sulaukei. Tikrai atsimink, kad be Allaho pagalbos ir be Jo kvietimo joks žmogus negali teisingai ir visa jėga išdėstyti kokio nors dalyko. Be Jo tiesiog neįmanoma rasti jokių argumentų. Tik esant Visagalio Allaho pagalbai, ir tik su Jo pagalba, atsiranda argumentai, o be jos joks išraiškos stilius nėra suteikiamas. Tai taip pat yra ypatinga Visagalio Allaho malonė, kad per šį išraiškos stilių tie, kurie turi gėrio galią, atpažįsta tą asmenį, kuris, gavęs Allaho jėgą ir galią, kalba kupinas Šventosios Dvasios. Tai yra Visagalio Allaho malonė, kad žmonės atpažįsta Visagalio Allaho pasiųstąjį. Taigi, tai yra didžiulė Visagalio Allaho malonė tau, kad Jis suteikė tau šią galią ir davė atpažinimo akis.“
Tiesos ieškotojui jis pasakė: „Jeigu tu ieškai tiesos, tai dėkok Visagaliam Allahui, kad Visagalis Allahas tau suteikė šį supratimą. Yra daug žmonių, kurie laiko save didžiais religijos žinovais, tačiau neturi jokio supratimo. Jie vis labiau didina savo pasipriešinimą, bet tu dėkok, kad Visagalis Allahas suteikė tau supratimą. Tai yra didžiulės Visagalio Allaho dovanos.“
Jis pasakė, kad jeigu Jis nebūtų parodęs šios malonės, tai, kaip ir kiti žmonės, kurie yra apgaubti uždangų ir plūstasi, tu taip pat būtum tarp jų. Taigi, tie, kurie priėmė, yra lydimi sėkmės. Tai, kas tave patraukė, yra vien tik Allaho malonė.
Tada jis pateikė pavyzdį, sakydamas, kad pažiūrėkite į Mian Abdul Haqą; jei Visagalio Allaho malonė jam nebūtų padėjusi, kaip jis būtų galėjęs ištrūkti iš tos prabangos vietos. Čia pateiktas Mian Abdul Haqo pavyzdys reiškia Munshi Abdul Haqą iš Kasuro, kuris tuo metu buvo studentas, studijuojantis bakalaurą. Nors jis buvo musulmonas, trejus metus prieš tai, kai apie jį buvo kalbama, jis buvo tapęs krikščioniu. Perskaitęs „Al-Hakam“ ir kai kuriuos Hazrat Aqdas (as) raštus, jis parašė laišką Hazrat Aqdas (as), sakydamas, kad nori praktiškai pamatyti Islamo tiesą ir autentiškumą. Jis sakė, kad šiaip Islame jis nieko nematė, todėl nori pamatyti praktiškai. Jis parašė Hazrat Mesijui (as). Tuomet Hazrat Aqdas (as) jam parašė, kad jis atvyktų čia, į Kadianą, ir pabūtų bent du mėnesius. Taigi jis nusprendė vykti į Dar-ul-Aman, atvyko ten – tai buvo 1901 metais – ir liko pas jį. Ypač tokioje būsenoje, kai pas jį susirinko daug patarėjų. Jis atvyko tokioje būsenoje, kai nusprendęs vykti, daugelis žmonių jam patarė nevykti į Kadianą. Ir jie netgi draudė vykti į Kadianą, o vienas netgi jį išplūdo, nors keiktis jų religijoje draudžiama ir tai paprastai prieštarauja kultūrai ir mandagumui; tačiau, nepaisant visų šių dalykų, Visagalio Allaho malonė nugalėjo ir atitraukė jį. Jam tiesiog nepasitaikė jokių blogio priežasčių. Tuo metu jis nebuvo vedęs; jis sakė, kad kartais santuoka taip pat sukelia didelių problemų. Jei jis būtų vedęs, būtų susidūręs su išbandymais, bet Visagalis Allahas jį visokeriopai apsaugojo. Visagalio Allaho kūrinys nėra iš naujo sukurtas. Tai nėra kažkas naujo; Visagalis Allahas visokeriopai apsaugo tą, kuriam parodo Savo gailestingumą. Negalvokite: „Mes esame musulmonai.“ Islamas yra didžiulė malonė; vertinkite tai ir būkite dėkingi. Jame slypi filosofija, kurios negalima pasiekti vien ištarus tai lūpomis. Problema neišsprendžiama vien pasivadinus musulmonu; reikia laikytis to, kas pasakyta, veiksmų ir mokymų.
Padėka ištikimiems Ahmadijos bendruomenės nariams
Išreikšdamas dėkingumą tiems, kurie turi nuoširdumo ir meilės Ahmadijos bendruomenei, Hazrat Mesijas (as) sako: „Šioje vietoje negaliu neišreikšti šio dalyko ir nepadėkoti, kad Visagalio Allaho malonė ir gailestingumas nepaliko manęs vieno. Tie, kurie užmezgė su manimi brolybės ryšį ir įžengė į šią bendruomenę, kurią Visagalis Allahas įkūrė Savo ranka, yra nuostabiai nuspalvinti meilės ir nuoširdumo spalvomis; ne mano paties pastangomis, o ypatinga Visagalio Allaho malone, šios tiesos kupinos sielos buvo man dovanotos.“
Girdamas nuoširdžius žmones, atėjusius į Ahmadiją, jis sako: „Šios tiesos kupinos sielos buvo man dovanotos. Visų pirma jaučiu troškimą širdyje paminėti vieną iš savo dvasinių brolių, kurio vardas yra kaip jo nuoširdumo šviesa – Nuruddin. Aš visada su ilgesiu žvelgiu į kai kurias jo religines paslaugas, kurias jis atlieka Islamo žodžiui išaukštinti išlaidaudamas iš savo teisėtai uždirbto turto, ir galvoju, kad o, kad aš taip pat galėčiau atlikti tokias paslaugas.“ Dabar, nors jūs tiek daug darote dėl Islamo, vis tiek sakote: „Aš jaučiu didžiulį ilgesį, matydamas Hazrat Maulana Nuruddin (ra) aukas, o, kad ir aš galėčiau atlikti tokias finansines paslaugas.“ Matydamas entuziazmą paremti religiją, pripildantį jo širdį, prieš mano akis iškyla dieviškosios galios vaizdas, parodantis, kaip Jis patraukia Savo tarnus link Savęs. Su visu savo turtu, jėgomis ir jam prieinamomis priemonėmis jis visada yra pasirengęs paklusti Visagaliui Allahui ir Allaho Pasiuntiniui (sas); t. y. jis kalba apie Hazrat Pirmąjį Kalifą. „Ir aš iš patirties, o ne tik iš gero manymo, turiu šias tikras žinias, kad mano kelyje jis ne tik nepagailėtų savo turto, bet ir gyvybės bei garbės. Ir jei leisčiau, jis visa tai paaukotų šiame kelyje, išpildydamas fizinės draugystės ir nuolatinio buvimo kartu teisę taip pat, kaip ir dvasinės draugystės. Jis visada liktų su manimi.“ Kai jis tai pasakė, tai buvo maždaug 1890 metai, devintojo dešimtmečio pabaiga, kai jis užrašė šiuos žodžius savo knygoje „Fath-e-Islam“. Vėliau Maulana Hakim Nuruddin viską paliko, atvyko jo tarnystėn ir visą laiką pasiliko kartu su juo.
Visagalio Allaho gailestingumas ir Allaho Pasiuntinio (sas) didybė
Aprašydamas fizines ir dvasines malones pagal Visagalio Allaho gailestingumo atributą, Hazrat Mesijas (as) sako: „Milijonai šlovinimų ir pagyrimų priklauso Visagaliui Savo paties Prigimtimi, Kuris iš Savo paties įsakymo ir nurodymo sukūrė visas sielas ir kūnus be jokios materijos ar pradinio pavidalo, parodydamas Savo didžiulės galios pavyzdį. Ir visoms toms tyrinėms Pranašų sieloms Jis pats suteikė mokymą ir discipliną be jokio mokytojo ar vadovo, taip atskleisdamas Savo amžinų malonių ženklą.“ Tai reiškia, kad tiems Pranašams, kuriuos siunčia Visagalis Allahas, Jis pats duoda mokymą, auklėja juos ir nuleidžia jiems Savo įsakymus. Jis pasakė: „Subhanallah (Šlovė Visagaliui Allahui), koks tai gailestingas ir dosnus paaiškinimas, kad Jis pats viską sutvarkė mums, silpniesiems, be jokių mūsų nuopelnų. Mūsų fiziniam palaikymui Jis įdarbino saulę, mėnulį, debesis ir vėjus, o mūsų dvasiniam tvarkymui Jis reikiamu metu atsiuntė Torą, Evangeliją, Koraną ir visas dangaus knygas.“
Toliau jis meldžiasi: „O mano Dieve, tūkstančiai tūkstančių padėkų Tau, kad Tu pats mums parodei kelią į Tavo pažinimą ir, nuleisdamas Savo šventas knygas, išgelbėjai mus nuo minčių ir intelekto klaidų bei paklydimų. Ir ramybė bei palaiminimai tebūnie Pranašų Vadovui, Allaho Pasiuntiniui Muhammadui (sas) bei jo šeimai ir palydovams, per kurį Visagalis Allahas išvedė pasiklydusį pasaulį į teisingą kelią. Jis buvo tas globėjas ir geradarys, kuris sugrąžino paklydusią kūriją į teisingą kelią. Jis buvo tas geradarys ir malonių teikėjas, kuris išvadavo žmones nuo širko (daugiadievystės) ir stabų bėdos. Jis buvo ta šviesa ir šviesos skleidėjas, kuris paskleidė Vienatinio Dievo šviesą pasaulyje. Jis buvo tas epochos gydytojas ir išminčius, kuris įtvirtino sugadintų širdžių žingsnius tiesoje. Jis buvo tas kilnus ir stebuklų ženklas, kuris davė mirusiems gerti gyvybės vandenį (tai yra dvasiškai mirusiems žmonėms). Jis buvo tas gailestingas ir maloningas, kuris sielvartavo dėl Ummos (bendruomenės). Kai Umma pradėjo degraduoti, dėl jų šiais laikais Jis atsiuntė Pažadėtąjį Mesiją ir kentėjo skausmą. Ir jis yra tas drąsuolis ir didvyris, kuris ištraukė mus iš mirties nasrų.“ Visagalis Allahas pirmiausia atsiuntė Allaho Pasiuntinį (sas) pasaulio reformai, o paskui atsiuntė jo tikrąjį tarną. Jis sako apie Allaho Pasiuntinį (sas): „Tas didvyris, kuris ištraukė mus iš mirties nasrų. Jis buvo tas švelnus ir nesavanaudis žmogus, kuris nulenkė galvą tarnystėje, t. y. Allaho Pasiuntinys (sas), ir sumaišė savo egzistenciją su dulkėmis. Jis buvo tas tobulas monoteistas ir pažinimo vandenynas, kuriam patiko tik Visagalio Allaho šlovė ir kuris pašalino visus kitus iš savo akiračio. Jis buvo tas Visagalio Allaho galios stebuklas, kuris, būdamas neraštingas, nugalėjo visus dvasiniuose moksluose ir įrodė, kad kiekviena tauta kaltė dėl klaidų ir paklydimų.“
Tai yra Allaho Pasiuntinio (sas) didybė. Iš pradžių jūs davėte pavyzdį iš Toros ir Evangelijos toms tautoms, kurios rado teisingą kelią per Torą ir Evangeliją, bet po to, kai pasaulyje atsirado sugedimas, buvo atsiųsta Allaho Pasiuntinio (sas) asmenybė, kurią atsiuntė Visagalis Allahas ir kuri sujungė tarnus su Visagaliu Allahu.
Maldos už apsaugą ir kantrybė susiduriant su priešiškumu
Paskui Hazrat Aqdas Mesijas (as) sako: „O Pasaulių Valdove, aš negaliu atsidėkoti už Tavo malones. Tu esi be galo gailestingas ir maloningas, ir Tavo malonės man yra beribės. Atleisk mano nuodėmes, kad nebūčiau sunaikintas. Įdėk į mano širdį tyrą meilę Tau, kad įgyčiau gyvybę, ir uždenk mano trūkumus, ir priversk mane atlikti tokius darbus, kuriais Tu būtum patenkintas. Aš ieškau prieglobsčio Tavo maloningame veide nuo to, kad mane ištiktų Tavo rūstybė. Pasigailėk ir apsaugok mane nuo šio ir kito pasaulio nelaimių, nes kiekviena malonė ir gailestingumas yra tik Tavo rankoje. Amin. Summa Amin.“
Tada Hazrat Mesijas (as) rašo: „Tūkstančiai padėkų šiam Maloningam Visagaliui Allahui, Kuris davė mums tokią religiją, kuri yra toks Visagalio Allaho pažinimo ir Dievo baimės šaltinis, kuriam neprilygsta niekas jokiais kitais laikais. Ir tūkstančiai palaiminimų tam bedėmiui Pranašui, per kurį mes įžengėme į šią tyrą religiją, ir tūkstančiai gailestingumų Kilniojo Pranašo palydovams, kurie drėkino šį sodą savo krauju.“
Paskui vienoje vietoje jis pasakė: „Tie, kurie yra teisūs ir teisingi Jo akyse, visada kentėjo nuo neišmanėlių liežuvių ir rankų. Tie, kurie yra teisūs ir teisingi Visagalio Allaho akyse. Tie, kurie tikrai laikosi religijos, tie, kurie yra ištikimi Visagaliui Allahui, jie kenčia nuo neišmanėlių liežuvių ir rankų, kaip ir ahmadi šiais laikais kenčia kai kuriose vietose. Kadangi toks nuo seno yra Visagalio Allaho paprotys, todėl, jei ir mes patiriame kokį nors skausmą iš artimųjų ar svetimųjų, iš savų ar kitų, mes turėtume būti dėkingi ir džiaugtis, kad to Tikrojo Mylimojo akyse mes buvome palaikyti vertais kentėti Jo kelyje.“ Mes patiriame kančias Visagalio Allaho kelyje, tad tai taip pat yra mūsų laimė, ir mes turėtume džiaugtis ir dėkoti Visagaliui Allahui, nes Visagalio Allaho kelyje kančias patiria ir yra persekiojami tie, kuriuos Visagalis Allahas mėgsta. „Taigi tokiu būdu kentėti yra pati tikriausia mūsų palaima, bet kai pažiūrime į kitą pusę, kad kai kurie religijos priešai per savo išsigalvojimus ne tik tenkinasi mus skaudindami, bet ir įtraukia į fitną (neramumus) neišmanančius ir neinformuotus žmones, tuomet tokiu atveju mes laikome savo pareiga, kiek įmanoma, apsaugoti šiuos nežinančius žmones nuo fitnos.“ Tai reiškia, kad jiems taip pat reikia paaiškinti tiesą, atskleisti tų žmonių, norinčių pakenkti, blogybes. Apsaugoti nuo fitnos nereiškia, kad mes turime pradėti naudoti tokią pačią nepadorią kalbą, kurią naudoja oponentai, ir nusileisti iki blogo elgesio; veikiau, likdami Islamo mokymo ribose, turime atsakyti į jų melagingą propagandą ir kaltinimus. Šį dalyką turėtų atsiminti ir kiekvienas mūsų pamokslininkas; kartais mes, reaguodami į kritikų priekaištus, pasakome iš savo pusės tokių dalykų, kurie suteikia kritikams progą pasakyti: „Štai kokia jūsų moralė.“ Mūsų moralė turėtų būti labai aukšta. Taip, būtina kalbėti tiesą, bet išlaikant moralės ribas. Mes neturime naudoti tokios pačios kalbos kaip jie.
Hazrat Aqdas Mesijas (as) sako: „Šis nuolankusis negali atsidėkoti Visagaliui Allahui už Jo malones, kad šiuo atmetimo metu, kai iš visų pusių skamba šio amžiaus dvasininkų balsai „لَسْتَ مُؤْمِنًا“ – kad tu nesi tikintysis. Iš Visagalio Allaho pusės pasigirsta šis šauksmas:
قُلْ إِنِّي أُمِرْتُ وَأَنَا أَوَّلُ الْمُؤْمِنِينَ
„Sakyk: man įsakyta, ir aš esu pirmasis iš tikinčiųjų.“
Vienoje pusėje garbingieji dvasininkai sako: „Bet kokiu būdu išraukite šį žmogų su šaknimis“, o kitoje pusėje gaunamas apreiškimas:
يَتَرَبَّصُونَ عَلَيْكَ الدَّوَائِرَ عَلَيْهِمْ دَائِرَةُ السَّوْءِ
„Jie laukia tau nelaimių; nelaimė teužgriūna juos pačius.“
Galiausiai toks bus rezultatas, Inshallah (Jei Visagalis Allahas panorės). Vienoje pusėje jie stengiasi jį smarkiai pažeminti ir paniekinti, o kitoje pusėje Visagalis Allahas žada:
إِنِّي مُهِينٌ مَنْ أَرَادَ إِهَانَتَكَ۔ اللّٰهُ أَجْرُكَ۔ اللّٰهُ يُعْطِيكَ جَلَالَكَ
„Aš pažeminsiu tą, kuris nori tave pažeminti. Visagalis Allahas yra tavo atlygis, Visagalis Allahas suteiks tau Savo šlovę.“ Vienoje pusėje dvasininkai rašo vieną fatvą (religinį ediktą) po kito, kad bendraminčiai ir sekėjai šio žmogaus tampa netikėliais, o kitoje pusėje Visagalis Allahas nuolat pabrėžia šį Savo apreiškimą:
قُلۡ اِنۡ کُنۡتُمۡ تُحِبُّوۡنَ اللّٰہَ فَاتَّبِعُوۡنِیۡ یُحۡبِبۡکُمُ اللّٰہُ
Sakyk: „Jeigu jūs mylite Allahą, (tuomet) sekite paskui mane: tuomet ir Allahas mylės jus.“
Tai Visagalis Allahas pasakė ir Allaho Pasiuntiniui (sas), ir Visagalis Allahas taip pat pasakė jo tikrajam tarnui, kuris seka juo, nes jūs esate tikrasis Allaho Pasiuntinio (sas) mylimasis, ir tikėjimas jumis yra tobulas paklusnumas Allaho Pasiuntiniui (sas), nes jūs esate tobulas Allaho Pasiuntinio (sas) sekėjas ir tarnas. Trumpai tariant, visi šie dvasininkai kariauja su Visagaliu Allahu. Dabar pažiūrėkime, kas laimės.
Bendruomenės pažanga kaip atsakymas oponentams
Visagalio Allaho malone, bendruomenės pažanga – tai, kaip bendruomenė pamažu auga, yra pakankamas atsakymas tiems žmonėms, jei jie turi akių pamatyti ir turi nors kiek gėdos. Hazrat Aqdas Mesijas (as) sako: „Šioje vietoje negaliu nesidžiaugti ir nepadėkoti, kad lygiai taip pat, kaip Visagalis Allahas, remdamas mūsų Pranašą (sas), per Savo apreiškimą nutildė netikinčiuosius ir pasakė: „Mano Pranašas pasižymi tokio aukšto lygio doru elgesiu, kad jūs neturite galios rasti jokios ydos ar trūkumo per jo praėjusius keturiasdešimt gyvenimo metų, nepaisant to, kad keturiasdešimt metų jis dieną ir naktį gyveno tarp jūsų.“ Ir jūs neturite galios surasti nė menkiausios ydos jo kilmingoje šeimoje, kuri yra tyrumo, bajorystės, lyderystės ir valdžios šeima. Tada pagalvokite: žmogus, kilęs iš tokios kilmingos, tyros ir taurios šeimos, ir jo keturiasdešimties metų gyvenimas, prabėgęs prieš jūsų akis, liudija, kad melas ir išsigalvojimai nėra jo darbas; tuomet, turint visas šias savybes, kai jis rodo dangiškus ženklus, o Visagalio Allaho parama yra su juo, ir jis atnešė tokį mokymą, lyginant su kuriuo jūsų įsitikinimai yra visiškai purvini, nešvarūs ir pilni širko (daugiadievystės), tai kokių dar abejonių jums lieka dėl to Pranašo teisingumo?“
Tada kalbama apie atsaką Islamo oponentams, kad Allaho Pasiuntinys (sas) yra tas tikrasis, tas autentiškas Pranašas, kuris atėjo nuo Visagalio Allaho ir parūpino priemones sujungti pasaulį su Visagaliu Allahu. Tada apie save jis sako: „Lygiai taip pat Visagalis Allahas nutildė mano oponentus ir tuos, kurie mane neigia, parodydamas, kad aš taip pat esu tikrasis Allaho Pasiuntinio (sas) tarnas. Tas pats Visagalio Allaho pažadas galioja ir man.“ Todėl jūs pateikėte nuorodą į „Brahin-e-Ahmadiyya“, kad „joje yra man skirtas apreiškimas, nuo kurio paskelbimo praėjo dvidešimt metų, ir jis yra toks:
وَلَقَدْ لَبِثْتُ فِيكُمْ عُمُرًا مِنْ قَبْلِهِ أَفَلَا تَعْقِلُونَ
„Aš pragyvenau tarp jūsų visą gyvenimą prieš tai; ar jūs nesuprantate?“
Tai reiškia, pasakyk šiems oponentams: „Aš pragyvenau tarp jūsų keturiasdešimt metų, ir per visą šį ilgą laiką jūs matėte, kad mano darbas nėra išsigalvojimai ir melas, ir Visagalis Allahas išsaugojo mane nuo nešvaraus gyvenimo.“ Taigi, kaip įmanoma, kad žmogus, kuris tokį ilgą laiką, t. y. keturiasdešimt metų, buvo apsaugotas nuo visokių išsigalvojimų, piktadarysčių, apgaulės ir niekšybių, ir niekada nemelavo žmonijai, staiga, priešingai savo senam papročiui, pradėtų kurti išsigalvojimus apie Visagalį Allahą?“ Aš jau anksčiau minėjau daugybę jūsų charakterio aspektų; tai aiškiai parodo, kad net jūsų oponentai jus girdavo, sakydami, kad jūs niekada nemelavote. Taigi tai yra dėkingumo žodžiai, per kuriuos jūs dėkojote Visagaliui Allahui už Jo malones ir taip pat išreiškėte dėkingumą savo pagalbininkams bei rėmėjams.
Pasakojimas vaikams apie dėkingumą
Be šių dalykų, jūs stengėtės įskiepyti dėkingumo svarbą vaikams. Yra vienas perdavimas apie tai, koks buvo jūsų metodas namuose šiuo klausimu. Hazrat Mesijas (as) kartą papasakojo vaikams namuose istoriją, kurią Hazrat Musleh Maudas padiktavo laikraščiui „Al-Hakam“. Tai buvo pasakojimas: „Buvo vienas plikasis ir vienas aklasis. Visagalio Allaho angelas, įgavęs pavidalą, priėjo prie plikojo ir paklausė: „Ko tu nori?“ Plikasis atsakė: „Tegul man užauga plaukai ant galvos, ir tegul aš gaunu turto bei nuosavybės.“ Angelas perbraukė ranka per plikojo galvą, ir Visagalio Allaho galia ant jo galvos išdygo plaukai, ir jis taip pat gavo turto bei tarnų. Tada jis priėjo prie aklojo ir paklausė jo: „Ko tu nori?“ Aklasis atsakė: „Tegul mano akys praregi, kad man nereikėtų klaidžioti prašant duonos kąsnio, ir tegul gaunu pinigų, kad nebūčiau niekam priklausomas.“ Angelas perbraukė ranka per jo akis, jos praregėjo, ir jis taip pat gavo turto ir nuosavybės. Tada tas pats angelas Visagalio Allaho įsakymu išbandyti akląjį ir plikąjį atėjo elgetos pavidalu ir, priėjęs prie plikojo, paprašė pagalbos. Plikasis rūgščiu veidu, labai piktai atsakė, apšaukė jį ir pasakė: „Eik sau, tokių elgetų kaip tu aplink pilna.“ Angelas perbraukė ranka per jo galvą, ir jis vėl tapo toks pat plikas, o visas jo turtas pradingo, ir jis vėl atsidūrė tokioje pat skurdžioje padėtyje. Tada tas pats angelas elgetos pavidalu priėjo prie aklojo, kuris tapo labai turtingas ir regintis, ir paprašė pagalbos. Jis pasakė: „Viską man davė Visagalis Allahas, ir tai yra Jo turtas, tu gali pasiimti.“ Dėl to Visagalis Allahas suteikė aklajam dar daugiau turto.
Jis pasakė: „Tad o brangūs vaikai, jūs taip pat atminkite, kad turite dėkoti už Visagalio Allaho duotas malones ir jas vertinti, ir neapšaukti prašančiojo. Duoti išmaldą yra geras dalykas, ir reikia duoti prašančiajam. Tai džiugina Visagalį Allahą ir padaugina malones.“ Nors tai ilgas hadisas, kuriame minimos trys žmonių rūšys, tačiau jis jį sutrumpino vaikams ir namuose papasakojo kaip istoriją.
Žiemos pasninkas kaip Visagalio Allaho malonė ir tarnystė žmonijai
Žiemą atėjus Ramadanui, jis subtiliai išreiškė dėkingumo jausmus. Hazrat Mirza Bashir Ahmad rašo, kad Maulvi Sher Ali jam pasakojo: „Kartą Hazrat Mesijas (as) pasakė, kad tai taip pat yra Visagalio Allaho malonė, kad Jis paskyrė mus tokiu laiku, kai Ramadano mėnuo patenka į žiemą, ir pasninkas nesukelia didelių fizinių sunkumų, ir mes galime lengvai dirbti net ir per Ramadaną.“ Maulvi Sahib sakė, kad tomis dienomis Ramadanas išpuolė gruodį. Ir jis sako: „Aš (šis nusižeminęs tarnas) pareiškiu, kad mačiau to meto kalendorių.“ Tai mano nuomonė, Hazrat Mirza Bashir Ahmad sako, kad aš žiūrėjau to laikotarpio kalendorių. Hazrat Mesijas (as) pareiškė esąs Mesijas 1891 metais, ir 1891 metais Ramadano mėnuo prasidėjo balandžio 11 dieną. Taigi, Ramadano mėnesiui tai buvo žiemos sezono pradžia. Atitinkamai, 1892 metais Ramadano mėnuo prasidėjo kovo 31 dieną, 1893 metais – kovo 20 dieną, o po to Ramadano mėnuo kiekvienais metais pasitaikydavo vis šaltesnėmis žiemos dienomis. Ir kai 1908 metais Hazrat Mesijas (as) mirė, tais metais Ramadano mėnuo prasidėjo spalio 1 dieną. Taigi, visas Hazrat Mesijo (as) misijos laikotarpis prabėgo tokiomis sąlygomis, kai Ramadano pasninkai sutapdavo su žiemos sezonu. Ir tai buvo Visagalio Allaho malonė, įvykusi pagal Jo bendrąjį likimą, kurią Hazrat Mesijo (as) įžvalgi prigimtis suprato kaip Visagalio Allaho palaimą ir sukėlė jame dėkingumo jausmus.
Hazrat Mesijas (as) buvo dėkingas už tai, kad kažkieno darbas neša naudą žmonijai. Todėl, kalbėdamas apie dorybes, susijusias su žmonija, Hazrat Musleh Maudas, kalbėdamas apie medicininį gydymą, sako apie Hazrat Hakim Maulana Nuruddin (ra): „Tai, t. y. medicininis gydymas, yra labai naudingas dalykas.“ Hazrat Mesijas (as) į tai žiūrėjo labai pagarbiai. Kartą namuose buvo paminėtas Hazrat Maulvi Sahib, ir jis (as), ištaręs jo vardą, ilgai kartojo „Alhamdulillah, Alhamdulillah“ (Šlovė Visagaliui Allahui) ir pasakė: „Maulvi Sahib, t. y. Hazrat Hakim Maulvi Nuruddin, taip pat yra viena iš Visagalio Allaho malonių. Per jį išgydoma daug vargšų.“ Nors gydomi buvo kiti, jis dėkojo už tai, kad tarnaujama žmonijai, ir buvo dėkingas už tai, kad šiems žmonėms teikiama nauda. Tokia buvo jo atjauta žmonijai, kad jis dėkodavo net tam, kuris pašalindavo jų kančias, ir taip pat dėkojo Visagaliam Allahui, kad Jis pasirūpino jų kančių pašalinimu. Jeigu Visagalis Allahas panorės, ateityje papasakosiu daugiau dalykų.
Šio Meto Kalifo maldos už velionius (Nematomos laidotuvės)
Šiuo metu noriu paminėti keletą mirusiųjų, o po maldos aš atliksiu jų nematomos laidotuvių maldos (Janaza Ghaib) apeigas.
Pirmasis yra Hafizas Shahbaz Ahmad. Jis buvo bendruomenės misionierius Dramblio Kaulo Krante. Liepos 18 dieną, sustojus širdžiai, būdamas 31 metų, jis mirė.
„إِنَّا لِلَّهِ وَإِنَّا إِلَيْهِ رَاجِعُونَ“ (Iš tiesų mes priklausome Visagaliui Allahui, ir iš tiesų pas Jį mes sugrįšime).
Visagalio Allaho malone jis buvo Musi. Jo gedinčiųjų tarpe yra žmona ir viena dukra. 2008 metais jis išmoko Šventąjį Koraną atmintinai. 2019 metais, baigęs Džamiją, NUML universitete metus mokėsi prancūzų kalbos, o po to įgijo prancūzų kalbos magistro laipsnį. Po to jis buvo paskirtas į Dramblio Kaulo Krantą. Velionis buvo labai draugiškas, svetingas, linksmo būdo, visiškai atsidavęs Kalifatui ir nuoširdus bendruomenės tarnas, puikiai atlikęs savo pašaukimo pareigas. Pastaruoju metu jis internetu mokė urdu ir persų kalbų bei Šventojo Korano skaitymo su taisyklėmis. Kaip rašo kiti, ryškiausia velionio savybė buvo jo savigarba ir kantrybė; jis niekada niekam nebuvo našta. Jis labai mėgo pamokslauti ir kartais rengdavo pamokslavimo susitikimus savo namuose. Turėjo labai gerus santykius su miesto pareigūnais ir administracija. Jis nuolat ieškojo įvairių būdų mokyti savo bendruomenės žmones. Jis niekada neleido atsirasti atstumui tarp savęs ir Afrikos žmonių. Savo regione jis su dideliu atsidavimu ir sunkiu darbu organizavo bendruomenės statybas ir atliko puikius darbus pigiai statydamas mečetes. Jo žmona Sabika Sahiba sako, kad jis buvo geras, pamaldus ir labai atsakingas misionierius, vyras ir tėvas. Vienas dalykas, kurį jis visada sakydavo: „Melskis už mane, kad Visagalis Allahas suteiktų man galimybę padaryti ką nors didelio bendruomenei. Aš noriu kažką padaryti dėl bendruomenės.“ Jame buvo didžiulis troškimas. Jis labai vertino bendruomenės turtą. Jame buvo didžiulė kantrybė. Jei būdavo koks nors rūpestis ar skausmas, jis niekada neleisdavo jam atsispindėti veide. Nebuvo nė pėdsako pykčio. Jis visą laiką šypsojosi. Kalbėjo švelniai ir su meile išaiškindavo savo mintis. Misionierius Numan Qadeer sako, kad Hafizas Sahib buvo supratinga asmenybė. Kai tik reikėdavo patarimo bendruomenės reikaluose, jis patardavo su tokiu išskirtiniu intelektu, kad problema, kuri atrodė sudėtinga, buvo lengvai išsprendžiama. Jau jaunystėje Visagalis Allahas jam suteikė puikių sugebėjimų. Misionierius Ihtisham-ul-Haq rašo, kad be misionierių, jis palaikė labai glaudžius ryšius ir su vietiniais mokytojais, kaimynais ir bendruomenės nariais, ką daugelis žmonių minėjo susitikimų metu. Sunkumų metu jis slapta padėdavo kitiems. Rafi Tabassum sako, kad velionis laikė kiekvieną bendruomenės darbą savo atsakomybe, ir jei jam būdavo pavedama kokia nors užduotis, jis atlikdavo ją ne kaip pareigą, bet kaip garbinimą. Punktualumas, planavimas, atsakomybė ir nuoširdumas buvo ryškūs jo asmenybės bruožai. Dar vienas išskirtinis velionio bruožas buvo tas, kad jis visada galvojo apie naujus būdus, kaip mokyti ir ugdyti bendruomenę. Jis rūpinosi jaunimo, vaikų ir suaugusiųjų ugdymu, o tai yra labai svarbu ir būtina misionieriui. Taip pat ryškus jo bruožas buvo didelis nuoširdumas; jis tarnavo nesavanaudiškai ir niekada to nedemonstravo. Jis netroško šlovės, bet siekė Visagalio Allaho pasitenkinimo. Jis visada stengėsi tarnauti religijai ten, kur tik buvo paskirtas. Jis mokė vaikus taisyklingai tarti Šventąjį Koraną su didele meile, ir daugelis vaikų yra jo mokiniai, kurie jį atsimena.
Antrasis yra Yaringana Momini. Jis buvo iš Burkina Faso, kur tarnavo kaip vietos Ansarullah pirmininkas. Jis dirbo laukuose, tai buvo liepos mėnesį, ir tuo metu teroristai jį apšaudė ir padarė kankiniu. „إِنَّا لِلَّهِ وَإِنَّا إِلَيْهِ رَاجِعُونَ“ (Iš tiesų mes priklausome Visagaliui Allahui, ir iš tiesų pas Jį mes sugrįšime). Jis priėmė priesaiką 1989 metais. Wadood Sahib, misionierius, rašo, kad velionis kankinys buvo labai nuoširdus asmuo, labai mylintis bendruomenę ir Kalifatą. Jis turėjo didelę meilę Šventajam Koranui, gilų ryšį su mečete, garbinimu, paklusnumu Kalifatui ir ypatingą entuziazmą tarnauti bendruomenei. Taip pat mokytojas Abdullah Jangani pasakoja, kad jis buvo labai drąsus, bebaimis, nuoširdus, dievobaimingas, pamaldus, gero būdo, draugiškas, mažakalbis ir geriausias darbuotojas, kuris mylėjo ir pakluso Kalifatui. Jis dažnai pirmasis ateidavo į mečetę ir atsisėdęs deklamuodavo Šventąjį Koraną. Taip pat mokytojas pasakoja, kad ryto maldos metu, praeidamas pro jo namus, girdėdavo Šventojo Korano deklamavimo garsą iš jo namų. To regiono prezidentas Abdul Rahman sako: „Kai tik jam pasakydavau – nepaisant jo vyresnio amžiaus – kadangi bendruomenėje vykdavo savanoriškas darbas, jis atvykdavo pats ir atsivesdavo savo vaikus, ir būtinai dalyvaudavo kiekvienoje sueigoje ar susirinkime. Net jei nesijausdavo gerai, jis vis tiek dalyvaudavo bendruomenės programose.“ Amin Baloch sako: „Aš taip pat gyvenau tame rajone. Jis labai reguliariai mokėdavo aukas.“ Taip pat vietos mokytojas Balbu Sahib sako, kad likus dienai iki mirties jis susisiekė dėl savo aukų, išreiškė susirūpinimą dėl jų sumokėjimo ir buvo pilnas entuziazmo tarnauti bendruomenei. Visi rašiusieji apie jį pažymėjo tas pačias savybes. Tarp jo gedinčiųjų yra dvi našlės ir 13 sūnų ir dukterų. Tegul Visagalis Allahas elgiasi su juo su atleidimu ir gailestingumu.
Trečiasis yra Yahya Sumare , jis yra iš Malio. Jis taip pat neseniai mirė, būdamas 32 metų. „إِنَّا لِلَّهِ وَإِنَّا إِلَيْهِ رَاجِعُونَ“ (Iš tiesų mes priklausome Visagaliui Allahui, ir iš tiesų pas Jį mes sugrįšime). Jis taip pat yra kankinys. Malyje situacija kurį laiką yra bloga dėl terorizmo. Yahya Sumare tarnavo kariuomenėje Anyfis rajone, Gao regione. Jis buvo kariuomenėje, o liepos ketvirtąją buvo prastas oras ir pūtė stiprus vėjas. Tuo metu jis pasakė savo vyresniajam karininkui: „Leiskite man eiti ir patikrinti budinčių karių būklę.“ Ir kai jis išėjo patikrinti patruliuojančių būrių prieš teroristus, teroristai atakavo, ir tos atakos metu Yahya Sahib tapo kankiniu. Apie jį rašoma, kad rugsėjo dvidešimt antrąją, per Malio Nepriklausomybės dieną, kariuomenė turėjo jį paaukštinti ir jis turėjo gauti Garbės medalį. Tokį sprendimą priėmė kariuomenė. Taip pat jis turėjo būti paskirtas į didelį miestą, bet prieš tai jis išgėrė kankinystės taurę. Jo brolis Fode Sumare sako, kad Yahya Sumare dalyvavo metinėje sueigoje 2022 metais, ir sueigos metu, pamatęs Hazrat Mesijo (as) nuotrauką, jo širdį užplūdo ypatinga būsena, ir jis pajuto nepaprastą ramybę bei pasitenkinimą. Klausydamasis kalbų sueigos metu ir skaitydamas bendruomenės literatūrą, ypač „Islamo Mokymų Filosofiją“, išverstą į vietinę kalbą, jo tikėjimas dar labiau sustiprėjo. Ypač giliai jo širdį paveikė Ahmadijos bendruomenės pozicija pagal racionalius ir Islamo principus, ir ta pačia palaiminta proga jis prisiekė ir prisijungė prie bendruomenės. Jo žmona sako: „Jis buvo pavyzdingas vyras, labai mylintis tėvas savo vaikui ir visada rūpinosi mūsų poreikiais. Kiekvieną sunkų momentą jis buvo stipri atrama mums.“ Jo tėvai sako: „Jis turėjo labai mylintį ir pagarbų ryšį su mumis. Jis reguliariai skambindavo pasiteirauti, kaip mes laikomės. Jis rūpinosi mūsų poreikiais ir stengėsi palengvinti kiekvieną mūsų kančią. Jis buvo labai paklusnus sūnus.“ Misionierius, atsakingas už Malį, rašo, kad jis buvo besišypsantis jaunuolis, linksmo būdo, reguliariai pasninkaujantis ir besimeldžiantis, besirūpinantis nepasiturinčiaisiais, rodantis gerą pavyzdį tiek saviems, tiek kitiems, gerai palaikantis šeimos ryšius, pamaldus ir nuoširdus žmogus. Nors jis buvo neseniai priėmęs tikėjimą, velionis turėjo gilų atsidavimą, tvirtą ryšį, pagarbą ir tikrą meilę Ahmadijos bendruomenei, Hazrat Mesijui (as) ir Kalifams. Jo tėvas nebuvo ahmadi, bet po sūnaus kankinystės, pamatęs, kaip bendruomenė elgiasi ir kaip viskuo pasirūpino, jis buvo paveiktas šios atjautos ir, nors jis jau anksčiau tyrinėjo religiją, jis pasakė: „Ahmadijos tiesa dabar man tapo akivaizdi.“ Todėl jis nusprendė prisiekti.
Sekantis asmuo yra Siraj-ul-Haq Qureshi, kuris buvo Rabvos kasmetinio suvažiavimo vicepareigūnas. Jis taip pat neseniai mirė, būdamas aštuoniasdešimt šešerių (86) metų amžiaus. „إِنَّا لِلَّهِ وَإِنَّا إِلَيْهِ رَاجِعُونَ“ (Iš tiesų mes priklausome Visagaliui Allahui, ir iš tiesų pas Jį mes sugrįšime). Visagalio Allaho malone jis buvo Musi. Ahmadiją į jo šeimą atnešė jo senelis, Hazrat Mian Qutb-ud-Din, Hazrat Mesijo (as) palydovas. Jis susapnavo sapną, kad Mesijas jau atvyko, todėl nuvyko į Kadianą ir prisiekė ant Huzoor (as) rankos. Jo močiutė taip pat buvo palydovė. Visagalis Allahas apdovanojo jo senelį dviem sūnumis: Qureshi Fazal Haq ir Qureshi Abdul Ghani. Abu šie sūnūs buvo dideli religijos tarnai, ir, nepaisant savo verslo, jie visada buvo pasirengę tarnauti religijai. Jie taip pat labai prisidėjo prie Rabvos apgyvendinimo, ypač kai buvo pradėta ieškoti vandens, ir vandens siurblių įrengimas buvo patikėtas jiems. Qureshi Siraj-ul-Haq motinos tėvas, Maulvi Muhammad Usman, taip pat buvo palydovas. Šiais laikais jis tarnavo kaip vice-Nazir ir kasmetinio suvažiavimo vicepareigūnas. Reguliarų darbą bendruomenėje jis pradėjo prieš kelerius metus. Maždaug prieš penkiolika-dvidešimt metų; iki tol jis dirbo švietimo skyriuje, dėstydamas įvairiose kolegijose. Jis taip pat dėstė T.I. koledže Rabvoje. Syed Qasim Ahmad sako, kad po Siraj-ul-Haq Qureshi mirties visi kasmetinio suvažiavimo biuro darbuotojai jaučia, tarsi būtų netekę labai užjaučiančio, gailestingo bendradarbio ir vyresniojo. Kai tik jam būdavo pavedama kokia nors užduotis, jis atlikdavo ją labai atsakingai. Tarp jo gedinčiųjų yra dvi dukros ir du sūnūs. Vienas sūnus, Qamar-ul-Haq Qureshi, yra bendruomenės misionierius ir tarnauja Istorijos skyriuje. Tegul Visagalis Allahas elgiasi su juo su atleidimu ir gailestingumu.
Sekantis yra Lawal Tayyab, bendruomenės mokytojas iš Nigerijos. Jis taip pat neseniai mirė, būdamas trisdešimties metų. „إِنَّا لِلَّهِ وَإِنَّا إِلَيْهِ رَاجِعُونَ“ (Iš tiesų mes priklausome Visagaliui Allahui, ir iš tiesų pas Jį mes sugrįšime). Visagalio Allaho malone jis buvo Musi. Per kasmetinį suvažiavimą ruošiantis tiesioginei transliacijai, jis taisė mečetės palydovinę lėkštę, nukrito nuo kopėčių ir buvo sunkiai sužeistas. Nepaisant gydymo, jis neišgyveno; jo stuburas buvo labai smarkiai pažeistas. Tarp gedinčiųjų, be jo tėvų ir žmonos, yra maždaug vienuolikos mėnesių dukra. 2018 metais jis baigė „Jamia-tul-Mubashireen“ Nigerijoje ir buvo paskirtas mokytoju. Jis buvo labai nuolankus, aktyvus ir nuoširdus mokytojas. Kiekvieną bendruomenės jam paskirtą pareigą jis atlikdavo geriausiai, kaip galėjo, su dideliu meistriškumu, sunkiu darbu ir nuoširdumu. Jo tėvai sako, kad jis buvo labai atsakingas ir be galo rūpestingas sūnus. Nepaisant ribotų finansinių išteklių, jis visada stengėsi pagal galimybes tenkinti tėvų finansinius poreikius. Jo žmona sako, kad jis atlikdavo savo pareigas bendruomenei, o taip pat praktiškai laikėsi Islamo mokymų ir Ahmadijos Kalifato nurodymų. Dėl jo gerų manierų, nuoširdumo ir gailestingumo jis buvo vienodai mylimas bendruomenės narių, kitų musulmonų ir netikusių. Mokytojas Munawwar Sahib pasakoja, kad jis pasižymėjo puikiomis manieromis, turėjo daug kantrybės ir drąsos, visada drąsindavo kitus, o nuo pat studentavimo laikų labai mėgo tarnauti bendruomenei. Net būdamas ligos patale, nepaisant sunkių sužalojimų ir skausmo, jis vis tiek klausinėjo apie bendruomenės reikalus ir narių mokymą. Tegul Visagalis Allahas elgiasi su juo su atleidimu ir gailestingumu.
Sekančios laidotuvės yra į pensiją išėjusio mokytojo Ghafoor Ahmad, kuris pastaruoju metu gyveno Kanadoje. Vienoje vietoje Sangla Hill jis taip pat buvo bendruomenės pirmininkas kaime. Jis taip pat neseniai mirė. „إِنَّا لِلَّهِ وَإِنَّا إِلَيْهِ رَاجِعُونَ“ (Iš tiesų mes priklausome Visagaliui Allahui, ir iš tiesų pas Jį mes sugrįšime). Jis penkis kartus per dieną atlikdavo maldą, atlikdavo naktinę maldą, buvo dievobaimingas, draugiškas ir aistringas Kalifato mylėtojas; jis visada pakluso bendruomenės sistemai ir Kalifatui. Jis rūpinosi ir kitų žmonių poreikiais. Jis slapta padėdavo kai kuriems žmonėms finansiškai. Jis aktyviai dalyvaudavo bendruomenės aukų rinkime ir kitose finansinėse iniciatyvose. Reguliariai klausydavo pamokslų ir ragino tai daryti kitus. Jis labai gerbė bendruomenės darbuotojus, paskyrusius savo gyvenimą. Tarp jo gedinčiųjų, be jo žmonos yra trys dukros ir penki sūnūs. Taip pat jis turi anūkų. Vienas iš jo sūnų, Naeem Iqbal, yra atsakingasis misionierius Fidžyje, kuris dėl buvimo darbo lauke tėvo mirties metu negalėjo dalyvauti laidotuvėse. Tegul Visagalis Allahas suteikia jam kantrybės bei drąsos ir elgiasi su velioniu su atleidimu ir gailestingumu.