Neprilygstamas Šventojo Pranašo (sas) dosnumo pavyzdys
Jo Šventenybė Hazrat Mirza Masroor Ahmad (aba) po Tašahhud, Tauvvuz ir Sūros Al-Fatiha pasakė:
اَلَّذِیۡنَ یُنۡفِقُوۡنَ اَمۡوَالَہُمۡ بِالَّیۡلِ وَالنَّہَارِ سِرًّا وَّعَلَانِیَۃً فَلَہُمۡ اَجۡرُہُمۡ عِنۡدَ رَبِّہِمۡ
وَلَا خَوۡفٌ عَلَیۡہِمۡ وَلَا ہُمۡ یَحۡزَنُوۡنَ
وَفِیۡۤ اَمۡوَالِہِمۡ حَقٌّ لِّلسَّآئِلِ وَالۡمَحۡرُوۡمِ
Pirma eilutė, kurią skaičiau, yra iš Al-Baqarah suros. Jos vertimas toks:
„Tų, kurie išleidžia [Allaho kelio labui] savo turtą dieną ir naktį, slapta ir atvirai, apdovanojimas randasi pas jųjų Viešpatį; ant jų (nebus) jokios baimės ir jie nesielvartaus.“ (Šventasis Koranas, 2:275)
Ir antroji eilutė yra iš suros Al-Dhariyat, Allahas sako:
„Ir jų turtuose yra dalis, priklausanti elgetai ir neturtėliui.“ (Šventasis Koranas, 51:20)
Šiandien aš pateiksiu keletą pasakojimų apie Šventojo Pranašo Muhammado (sas) dosnumo ir geranoriškumo pavyzdžius. Šie pasakojimai atskleidžia, kaip jis nuolat atkreipdavo tikinčiųjų dėmesį į šį reikalą ir koks buvo jo paties elgesys. Šiose eilutėse, kurias perskaičiau, kaip jau minėjau, o taip pat ir daugelyje kitų eilučių, Allahas atkreipia dėmesį į teisių Allahui ir teisių žmonėms atidavimą, religinių poreikių bei vargstančiųjų reikmių tenkinimą. Remdamasis šiuo įsakymu, Šventasis Pranašas Muhammadas (sas) paragino tikruosius tikinčiuosius elgtis taip pat, o svarbiausia – pats parodė pavyzdį ir savo gyvenimu atskleidė praktinį Allaho įsakymų vaizdą.
Taigi, ne tik viena dorybė, bet kiekviena jo gyvenimo akimirka atitiko Šventąjį Koraną, todėl Hazrat Aiša (ra) apie jo savybes sakė:
„Jo charakteris buvo Koranas.“
Tai reiškia, kad jo moralė visiškai atitiko Šventąjį Koraną. Kad ir kokią dorybę paimtumėte, jis buvo aukščiausias jos pavyzdys, už kurį geresnio pavyzdžio neįmanoma pateikti. Bet kokiu atveju, kaip sakiau, šiandien pateiksiu pasakojimus apie jo dosnumo ir gerumo dorybę.
Maldos prieš šykštumą
Hazrat Anas (ra) pasakoja, kad Šventasis Pranašas Muhammadas (sas) melsdavosi tokiais žodžiais: „O Allahai, aš ieškau Tavo prieglobsčio nuo šykštumo, tingumo, bejėgės senatvės, kapo kančių bei gyvenimo ir mirties išbandymų.“ Taip pat šiuo klausimu yra ir kita malda, kurią pasakoja tas pats Hazrat Anas (ra), sakydamas, kad Pranašas Muhammadas (sas) melsdavosi: „O Allahai, aš ieškau Tavo prieglobsčio nuo nerimo ir liūdesio, nuo bejėgiškumo ir tingumo, nuo bailumo ir šykštumo, nuo didelių skolų naštos ir nuo žmonių prispaudimo.“
Paraginimas aukoti Allaho kelyje
Tikinčiuosius Šventasis Pranašas Muhammadas (sas) taip pat mokė padėti kitiems ir aukoti Allaho kelyje. Hazrat Asma (ra) pasakoja, kad Pranašas Muhammadas (sas) jai sakė: „Nelaikyk piniginės užrištos. Atrišk ją, kitaip ir tau viskas bus sustabdyta.“ Tai reiškia, kad neuždaryk piniginės, kurioje laikai savo turtą, o išleisk pagal poreikį ir padėk kitiems. Kitame pasakojime yra tokie žodžiai: „Neskaičiuok, kitaip ir Allahas tau duos skaičiuodamas.“ Tai reiškia, kad jei Allahas tave palaimino, tu privalai atiduoti Jam padėką, o tikroji padėka yra padėti kitiems, ir tuomet Allahas tau duos dar daugiau.
Hazrat Abu Hurairah (ra) pasakoja, kad Pranašas Muhammadas (sas) sakė: „Dosnus žmogus yra arti Allaho, arti rojaus, arti žmonių ir toli nuo ugnies. O šykštuolis yra toli nuo Allaho, toli nuo rojaus, toli nuo žmonių ir arti ugnies. Dosnus neapšviestas žmogus Allahui Visagaliui yra mielesnis už šykštų pamaldųjį.“ Kad ir koks pamaldus būtų šykštuolis, Allahui labiau patinka paprastas, bet dosnus žmogus.
Taip pat Hazrat Abu Bakras Siddiqas (ra) pasakojo, kad Pranašas Muhammadas (sas) sakė: „Į rojų neįžengs apgavikas, šykštuolis ir tas, kuris nuolat prikaišioja savo padarytus gerus darbus.“ Šie trys bruožai – apgaulė, šykštumas ir nuolatinis savo gerumo priminimas kitiems – užkerta kelią patekti į rojų.
Kitame perdavime Hazrat Abu Hurairah (ra) pasakoja, kad Allaho Pasiuntinys Muhammadas (sas) sakė: „Tikintysis yra kilniaširdis (paprastas) ir dosnus, o nusidėjėlis yra apgavikas ir niekšas.“ Čia žodis „paprastas“ nereiškia to, ką kai kurie žmonės supranta mūsų kalboje – kad jam trūksta proto. Priešingai, apie tikintįjį pasakyta, kad jis pasižymi didžiule įžvalga, o tikinčiojo įžvalgumas yra labai svarbus, ir to reikia saugotis. Čia tai reiškia, kad jis vengia ginčų, yra kilnus, plačios širdies, žmonių mėgstamas ir gerbiamas. Tai yra tikinčiojo ženklas ir tai yra kriterijus mums, kad įsivertintume save.
Viename pasakojime Mutarrifas pasakoja iš savo tėvo, kuris sakė: „Atėjau pas Pranašą Muhammadą (sas), kai jis recitavo surą ‘Al-Takathur’. Jis sakė: „Adomo sūnus sako: Mano turtas, mano turtas!“ Tai yra, turtingas žmogus sako, kad tai jo turtas. Pranašas (sas) tarė: „O Adomo sūnau! Tavo turtas yra tik tai, ką tu suvalgei ir pabaigei, ką sudėvėjai apsivilkęs arba ką atidavei kaip labdarą ir pasiuntei į priekį.““ Taigi, geriausias turtas, pasak jo, yra tas, kurį išleidote, bet pats geriausias – tas, kurį atidavėte kaip išmaldą, pateikėte Allaho akivaizdoje, paaukojote Jo žmonių teisėms tenkinti ir išleidote Jo kelyje. Šis turtas kitame pasaulyje sugrįš jums padaugintas daug kartų. Štai kodėl Allahas pasakė, kad jiems nebus jokios baimės ir jie neliūdės, kaip buvo nurodyta eilutėje, nes tos aukos ir dosnumas, kurį jie parodė išleisdami savo turtą kitiems, bus jiems atlyginti kitame pasaulyje.
Hazrat Abdullah bin Mas’udas (ra) sakė, kad Pranašas Muhammadas (sas) teigė: „Pavydėti (gerąja prasme) galima tik dviem atvejais: žmogui, kuriam Allahas davė turto ir suteikė galių jį be baimės išleisti teisingoje vietoje, ir žmogui, kuriam Allahas suteikė išminties, pagal kurią jis priima sprendimus, veikia bei moko kitus.“
Vėliau, duodamas patarimą, Šventasis Pranašas (sas), kaip pasakoja Hazrat Abu Umamah (ra), sakė: „O Adomo sūnau, išleisti tai, kas viršija tavo poreikius, tau yra geriau. Turtą, kurį Allahas tau davė, žinoma, naudok savo reikmėms, bet tai, kas lieka viršaus, išleisk kitiems. O jo pasilaikymas tau yra blogai, tačiau tu nebūsi smerkiamas už tai, kad pasiliksi tiek, kiek reikia tavo poreikiams tenkinti.“ Tavęs neklaus, kodėl pasilikai turtą savo būtinoms reikmėms. „Ir pradėk leisti nuo tų, už kurių išlaikymą esi atsakingas.“ Išlaidų tvarka yra tokia, kad tavo įsipareigojimai – tavo vaikai, tavo žmona, tavo neturtingi giminaičiai ar tie, kurių priežiūra tau patikėta – turi pirmumo teisę gauti pagalbą iš tavo turto. Ir tada jis (sas) pridūrė: „Duodančioji ranka yra geresnė už prašančiąją ranką.“
Hazrat Abdullah bin Mas’udas (ra) pasakojo, kad Pranašas Muhammadas (sas) paklausė: „Kas iš jūsų savo įpėdinio turtą myli labiau nei savo paties turtą?“ Ar yra toks žmogus, kuris sakytų, kad turtas, kurį jis palieka savo įpėdiniui, jam yra mielesnis už tą, kurį jis pasilieka sau ar išleidžia sau? Žmonės atsakė: „O Allaho Pasiuntiny, tarp mūsų nėra nė vieno, kuriam jo paties turtas nebūtų mielesnis. Tai, ką turime dabar, mums yra brangiausia.“ Pranašas (sas) tarė: „Tuomet jo turtas yra tik tas, kurį jis pasiuntė į priekį (paaukojo), o jo įpėdinio turtas yra tas, kurį jis paliko po savęs.“ Tai, ką pasiuntėte į priekį, išleidote Allaho kelyje, padėjote vargšams – yra geriausia. Už tai gausite atlygį pabaigoje, kaip Allahas pažadėjo Šventajame Korane.
Šventojo Pranašo (sas) asmeninis pavyzdys ir pasitikėjimas Allahu
Koks buvo paties Pranašo (sas) elgesys, kai reikėjo negailint išleisti turtą ir pasitikėti Allahu? Šiuo klausimu Hazrat Abdullah bin Mas’udas (ra) pasakoja, kad Pranašas Muhammadas (sas) atėjo pas Bilalą, o pas jį buvo sukrauta didelė datulių krūva. Pranašas (sas) paklausė: „Bilalai, kas tai?“ Hazrat Bilalas (ra) atsakė: „O Allaho Pasiuntiny, aš tai surinkau jums bei jūsų svečiams.“ Pranašas (sas) tarė: „Ar tu nebijai, kad dėl šių atsargų tave pasieks pragaro karštis?“ Tuomet jis patarė Hazrat Bilalui (ra): „O Bilalai, išleisk ir nebijok skurdo bei bado, kai turi Sosto Valdovą.“
Yra dar vienas jo paties pavyzdžio atvejis šiuo klausimu. Hazrat Aiša (ra) pasakoja, kad jie papjovė ožką, jos mėsą išdalijo vargšams, o dalį pasiliko namuose maistui. Šventasis Pranašas Muhammadas (sas) paklausė, kiek mėsos liko. Hazrat Aiša (ra) atsakė: „Liko tik priekinė koja (mentė).“ Tai išgirdęs, Šventasis Pranašas (sas) tarė: „Liko visas turtas, kurį tu išdalijai, išskyrus šią priekinę koją, nes ji niekam kitam nepasitarnaus, tik mūsų pačių maistui. Kitame pasaulyje pasitarnaus tik tai, ką išleidote.“
Hazrat Muawiyah (ra) savo kalboje sakė: „Girdėjau Allaho Pasiuntinį (sas) sakant: „Aš esu tik skirstytojas, o Allahas yra Tas, Kuris duoda.““ Dosnumo savybė Šventojo Pranašo Muhammado (sas) palaimintoje asmenybėje kuo puikiausiai egzistavo dar prieš jam pradedant pranašystę. Tai patvirtino jo tyroji žmona Hazrat Khadijah (ra), kai Šventąjį Pranašą Muhammadą (sas) pasiekė pirmasis apreiškimas ir jis susijaudinęs sugrįžo namo. Hazrat Khadijah (ra) tuomet pasakė: „Nereikia jaudintis. Prisiekiu Allahu, Allahas jūsų niekada neapleis ir nepažemins, nes jūs palaikai ryšius su giminaičiais, neši bejėgio naštą, darai tuos gerus darbus, kurie buvo išnykę, rodai svetingumą ir padedi tikrose nelaimėse.“
Toliau yra dar vienas pasakojimas. Hazrat Abu Said Al-Khudri (ra) pasakoja, kad Allaho Pasiuntinys Muhammadas (sas) sakė: „Dvi savybės negali sutapti tikintyjame: šykštumas ir blogas charakteris.“ Tai reiškia, kad tikintysis nebus nei šykštus, nei blogo charakterio. Tai taip pat yra kriterijus mums patiems įsivertinti. Saugodamas nuo šykštumo, jis patarė, kaip pasakoja Hazrat Jabir bin Abdullah (ra), kad Allaho Pasiuntinys Muhammadas (sas) sakė: „Saugokitės neteisybės, nes neteisybė tikrai taps tamsa Teismo Dieną, ir saugokitės šykštumo bei godumo, nes šykštumas tikrai sunaikino tuos, kurie buvo prieš jus. Šis šykštumas paskatino juos pralieti kraują ir leisti tai, kas uždrausta.“
Hazrat Abu Hurairah (ra) pasakojo, kad Allaho Pasiuntinys Muhammadas (sas) sakė: „Niekada jokiame Allaho tarne negali susijungti dulkių, pakeltų Allaho kelyje, ir pragaro dūmų, ir niekada jokio tarno širdyje negali kartu egzistuoti godumas, šykštumas bei tikėjimas.“ Kaip jau buvo minėta ankstesniame pasakojime, godus, šykštus ir gobšus žmogus niekada negali būti tikras tikintysis. Taigi, tai yra kriterijai: jei norite tapti tikinčiuoju, privalote saugotis godumo, gobšumo ir šykštumo.
Hazrat Abu Hurairah (ra) pasakoja, kad Pranašas Muhammadas (sas) sakė: „Nėra nė vienos dienos, kad rytą atsikėlus tarnams, nusileistų du angelai. Vienas iš jų sako: ‘O Allahai, suteik tam, kuris išleidžia, pamainą (atpildą)’, o kitas sako: ‘O Allahai, tegu šykštuolio turtas nueina perniek.’“ Tai reiškia, kad tam, kuris išleidžia, duok dar daugiau mainais, o tam, kuris šykšti, sunaikink jo turtą. Šiame pasaulyje toks turtas neatneša palaimos, ir tai mes matome – daugelis žmonių tai išreiškia, o kitame pasaulyje šis turtas jam taip pat neduos jokios naudos. Allahas vienoje vietoje pasakė, kad tiems, kurie išleidžia Allaho kelyje iš meilės Jam, Jis duoda atlygį.
Hazrat Anas bin Malikas (ra) pasakoja, kad Allaho Pasiuntinys Muhammadas (sas) tarp žmonių buvo pats gražiausias, pats dosniausias ir pats drąsiausias. Taip pat yra pasakojimas, kur Hazrat Anas (ra) teigia, jog Allaho Pasiuntinys Muhammadas (sas) paklausė: „Ar man nepasakius jums apie patį dosniausią iš visų dosniųjų?“ Tuomet jis sakė: „Allahas yra pats dosniausias iš visų dosniųjų, o aš esu pats dosniausias iš visų Adomo sūnų. Pasaulyje tarp žmonių aš esu pats dosniausias.“ Taip pat Hazrat Ibn Abbas (ra) pasakoja, kad Allaho Pasiuntinys Muhammadas (sas) darant gerus darbus buvo dosnesnis už visus žmones, o Ramadano mėnesį jis būdavo pats dosniausias. Angelas Gabrielis (as) kiekvienais metais per Ramadaną susitikdavo su juo (sas), kol Ramadanas praeidavo. Allaho Pasiuntinys (sas) jam recituodavo Koraną. Kai Gabrielis susitikdavo su juo, Allaho Pasiuntinys Muhammadas (sas) darydamas gerus darbus būdavo dosnesnis net už stiprų vėją. Jis išleisdavo taip, tarsi būtų užklupusi audra ar uraganas. Tą patį dalyką Hazrat Musleh Maud (ra) viename savo pamoksle paaiškino taip:
„Kai jis rodydavo dosnumą, tai darydavo iki aukščiausio laipsnio, netgi kompanionai pasakoja, kad ypač Ramadano metu jis būdavo dosnus kaip pučiantis stiprus vėjas, tačiau kartu jo veiksmai atitiko principą ‘nešvaistyk veltui’. Tai reiškia, kad jis nešvaistė dosnumo tuščiai ir nenaudojo jo ne vietoje. Tai buvo dosnumas, tačiau Allaho įsakymas taip pat yra toks, kad nereikia išlaidauti veltui ir švaistyti be reikalo. Allahas uždraudė švaistymą. Hatimo Tai (Hatim al-Tai) dosnumas buvo didelis, tačiau jis buvo ne vietoje. Hatimas Tai vadinamas labai dosniu, tačiau jo dosnumas nepriklausė nuo situacijos ir laiko, jis buvo daromas negalvojant, nes tai buvo dosnumas pagal patarlę ‘konditerijos parduotuvėje dalinti senelio sielai labdarą’. Tai yra posakis. Turtas buvo ne jo paties, kokią teisę jis turėjo dalinti tėvo turtą? Apie Hatimą Tai pasakojama, kad jo prigimtyje dosnumas buvo nuo vaikystės, ir galiausiai jo tėvas, pamatęs, kad jis švaisto jo turtą, išsiuntė jį į lauką saugoti kupranugarių. Vieną dieną jis pamatė, kad atėjo trys žmonės – tai buvo trys dideli poetai. Pamatęs juos kelionėje, jis, norėdamas parodyti svetingumą, paaukojo jiems tris kupranugarius. Jie pasakė: ‘Mes esame trys žmonės, vieno kupranugario visiškai pakanka.’ Jis atsakė: ‘Ne, jei aš papjausiu vieną, kiti du liks kaip priedai.’ Taigi, tai buvo tėvo turtas, gautas nemokamai, ir jis jiems papjovė visus tris kupranugarius. Tikriausiai dalis liko, dalis buvo sugadinta arba atiduota kam nors, bet kokiu atveju tėvui buvo labai nemalonu, kad jo turtas taip švaistomas. Tačiau turtas, kurį gaudavo Šventasis Pranašas Muhammadas (sas), buvo jo paties turtas, ir jis jį išleisdavo pagal Korano nurodymus, atsižvelgdamas į vietą ir laiką. Čia paaiškinami tie hadisai, kur jis sakė, kad išleiskite negailėdami. Tai reiškia, kad išleiskite atsižvelgdami į situaciją, ir tuomet neturi būti jokio dvejojimo. Tai nereiškia, kad jei trys žmonės atėjo į mišką, reikia papjauti tris kupranugarius, o vėliau jų mėsa sugestų, nes ten nėra kitų valgytojų. Tikrai miške kitų žmonių nebuvo, o jei kas ir atsirado, tai tik keli asmenys. Vis tiek liko nemažai mėsos, kuri nuėjo perniek, ir iš to nebuvo jokios naudos. Todėl reikia išleisti atsižvelgiant į situaciją. Jei išleidžiate Allaho kelyje ir darote tai protingai pagal situaciją, tuomet būkite ramūs, nes Allaho pažadas yra toks, kad, kaip Allahas sakė eilutėje, jie neturės jokio nerimo ar liūdesio. Bet kokiu atveju Hazrat Musleh Maud (ra) sako, kad, palyginti su tuo, Šventasis Pranašas (sas), viena vertus, buvo toks dosnus, kaip pasakojo kompanionai, kad Ramadano dienomis jo dosnumas buvo kaip pučiantis stiprus vėjas, tačiau, kita vertus, jis išleisdavo viską apgalvotai.“
Pasirengimas atiduoti viską iki paskutinio cento
Hazrat Abdullah bin Umaras (ra) pasakoja, kad Allaho Pasiuntinys Muhammadas (sas) sakė: „Jei aš turėčiau aukso tiek, kiek Tihamah kalnai (tai yra Arabijos pakrantės kalnų grandinė), aš visa tai išdalinčiau tarp jūsų, ir jūs nerasite manęs nei melagio, nei šykštuolio.“
Yra pasakojama. Hazrat Abu Dharr (ra) pasakoja: „Aš ėjau kartu su Šventoju Pranašu Muhammadu (sas) Medinos lauku, ir staiga prieš mus iškilo Uhudo kalnas. Jis tarė: ‘Abu Dharr!’ Aš atsakiau: ‘Aš čia, o Allaho Pasiuntiny.’ Jis pasakė: ‘Manęs nepradžiugintų, jei turėčiau tiek aukso, kiek šis Uhudo kalnas, ir praeitų trys naktys, o pas mane liktų bent vienas dinaras, išskyrus tai, ką pasilikčiau skolai sumokėti. Priešingai, aš tikrai jį išleisčiau Allaho tarnams štai taip, štai taip ir štai taip’ – tai yra, į savo dešinę, į savo kairę ir už savęs. Tuomet jis pridūrė: ‘Tie, kurie yra labai turtingi šiame pasaulyje, Teismo dieną bus neturtingi. Tie turtingieji, kurie kaupia pinigus ir neišleidžia jų vargstantiems bei neturtingiems, Teismo dieną bus vargšai, išskyrus tuos, kurie išleidžia štai taip, štai taip ir štai taip.’ Tas, kuris išleidžia į dešinę, į kairę ir už savęs, Teismo dieną nebus vargšas. ‘Ir tokių žmonių yra labai mažai.’ Jis sakė, kad žmonių, kurie taip išleidžia Allaho kelyje, yra labai mažai. Tie turtingieji, kurie nešykšti, bet išleidžia Allaho kelyje kaip tikri tikintieji, daro tai be jokios baimės, ir tuomet Allahas juos palaimina dar labiau.
Hazrat Anas (ra) pasakoja, kad vienas žmogus paprašė Pranašo Muhammado (sas) tiek ožkų, kiek jų tilpo tarp dviejų kalnų, ir jis jam jas atidavė. Tuomet tas žmogus grįžo pas savo tautą ir tarė: „O mano tauta, priimkite Islamą! Prisiekiu Allahu, Muhammadas (sas) duoda tiek daug, kad nelieka jokios skurdo baimės.“ Hazrat Anas (ra) sako, kad kartais žmogus priimdavo Islamą tik dėl pasaulio gėrybių, tačiau kai tik priimdavo Islamą, Islamas jam tapdavo mielesnis už pasaulį ir viską, kas jame yra.
Hazrat Anas bin Malikas (ra) sako, kad Šventasis Pranašas Muhammadas (sas) nieko nepasilikdavo rytojui. Hazrat Utbah bin Harith (ra) pasakojo, kad Pranašas Muhammadas (sas) vedė mums popietinę (Asr) maldą, o po jos greitai nuėjo namo ir po trumpos akimirkos sugrįžo. Pasakotojas sako, kad aš arba kas nors kitas paklausė jo (sas), ir jis atsakė: „Aš namuose buvau palikęs aukso gabalėlį iš labdaros turto. Man nepatiko mintis, kad jis liks pas mane per naktį, todėl nuėjau ir jį išdalinau.“
Hazrat Umm Salmah (ra) pasakoja: „Allaho Pasiuntinys Muhammadas (sas) atėjo pas mane, ir jo veido spalva buvo pasikeitusi. Aš pagalvojau, kad tai dėl kokio nors negalavimo ar skausmo. Paklausiau: ‘O Allaho Pasiuntiny, matau, kad jūsų veido spalva pasikeitusi, ar tai dėl kokio nors skausmo?’ Jis atsakė: ‘Ne, tai dėl tų septynių dinarų, kuriuos gavome vakare, o naktis praėjo ir mes jų neišleidome. Buvau juos pamiršęs lovos kampe, o kai prisiminiau, man kilo didelis nerimas.’“
Pasakojama iš Hazrat Uqbah (ra), kuris sakė: „Aš meldžiausi popietinėje maldoje paskui Pranašą Muhammadą (sas) Medinoje. Jis užbaigė maldą ramybės palinkėjimu, greitai atsistojo ir, praeidamas pro žmonių kaklus, nuėjo link savo tyrųjų žmonų kambarių. Žmonės išsigando tokio jo skubėjimo. Tuomet jis išėjo pas juos ir pamatė, kad jie stebisi jo skubumu. Šventasis Pranašas (sas) tarė: ‘Aš turėjau šiek tiek aukso, kurį prisiminiau, ir man nepatiko mintis, kad tai nukreips mano dėmesį nuo Allaho prisiminimo, todėl liepiau jį išdalinti.’“
Hazrat Pažadėtasis Mesijas (as) sako, kad Šventojo Pranašo Muhammado (sas) būsena buvo tokia, jog viską, ką turėjo, jis išdalindavo kaip labdarą. Kartą jo namuose buvo viena moneta, jis ją paėmė ir išdalino.Šį įvykį minėdamas Hazrat Musleh Maud (ra) vienoje vietoje rašė, kad kartą buvo gauta šiek tiek pinigų iš labdaros, ir juos dalinant vienas dinaras nukrito kažkuriame kampe, kurio jis nepastebėjo. Po maldos prisiminęs, jis, peržengdamas žmones, greitai nuėjo į savo namus. Kompanionai paklausė: „O Allaho Pasiuntiny, kas nutiko?“ Jis atsakė: „Štai taip vienas dinaras liko neišdalintas, aš norėjau kuo greičiau jį taip pat išdalinti.“ Trumpai tariant, nepaisant turto ir prabangos, jis parodė tokį dvasinį turtingumą ir nepriklausomybę, kad stebina matant, jog viską, ką gaudavo, jis išdalindavo Allaho kelyje.
Teisingas išteklių paskirstymas ir saikas
Hazrat Anas (ra) pasakoja, kad Pranašui Muhammadui (sas) buvo atvežtas turtas iš Bahreino. Jis liepė jį supilti mečetėje. Tai buvo didžiausias turtas, koks tik buvo atvežtas Allaho Pasiuntiniui Muhammadui (sas). Allaho Pasiuntinys (sas) išėjo į maldą ir neatkreipė į jį dėmesio, nežiūrėjo į jį. Kai baigė maldą, jis atėjo prie to turto ir davė kiekvienam, ką tik pamatė. Tuo metu pas jį atėjo Hazrat Abbasas (ra) ir tarė: „O Allaho Pasiuntiny, duok ir man, nes Badro dieną aš sumokėjau savo išpirką, o taip pat ir Aqilo išpirką.“ (Aqilas bin Abu Talibas buvo Hazrat Abbaso (ra) sūnėnas). Allaho Pasiuntinys (sas) jam tarė: „Imk iš čia.“ Tuomet jis abiem rankomis prisėmė ir įsipylė į savo drabužį, bandė jį pakelti, bet nepajėgė. Jis tarė: „O Allaho Pasiuntiny, liepk kam nors man jį pakelti.“ Pranašas (sas) atsakė: „Ne, tai neįmanoma.“ Jis vėl tarė: „Tuomet jūs pats pakelkite ir uždėkite ant manęs.“ Pranašas (sas) pasakė: „Ne, tai irgi ne.“ Tuomet jis išpylė dalį turto, vėl bandė pakelti, bet vis tiek nepajėgė. Jis vėl paprašė: „O Allaho Pasiuntiny, liepk kam nors man jį pakelti.“ Pranašas (sas) atsakė „Ne“. Tuomet jis vėl paklausė: „Tuomet jūs pats pakelkite ir uždėkite ant manęs.“ Pranašas (sas) atsakė „Ne“. Tuomet jis išpylė dar dalį turto, pakėlė jį ant savo peties ir nuėjo. Kai jis nuėjo, Allaho Pasiuntinys (sas) nuolat žiūrėjo į jį, kol jis dingo iš akių. Kiekvienoje situacijoje jis mokė kompanionus saiko. Gerai, aš duodu, tu imk, bet su saiku. Net jei tai būtų artimas giminaitis, turi būti saikas. Imk tiek, kiek reikia tavo poreikiams, nereikia imti per daug. Šio hadiso pabaigoje pasakotojas rašė, kad Šventasis Pranašas (sas) stebėjosi jo godumu. Tai yra paties pasakotojo įspūdis. Gali būti, kad Šventasis Pranašas (sas) žiūrėjo į jį ne todėl, kad stebėjosi jo godumu, bet todėl, kad Šventajam Pranašui (sas) pasidarė gaila prisiminus skurdo laikus, kuriuos kompanionai išgyveno praeityje. Mąstydamas apie tai, jis ilgai žiūrėjo į juos, galvodamas, kaip šie žmonės aukojosi, koks skurdas juos spaudė, ir kaip šiandien Allahas juos palaimina. Įvairūs komentatoriai taip pat pabrėžė, kad tai buvo paties pasakotojo asmeninė mintis, o ne tai, kad Šventasis Pranašas (sas) stebėjosi, kodėl jis elgiasi godžiai; komentatoriai nurodė kitas priežastis.
Hazrat Jabir bin Abdullah (ra) pasakoja, kad niekada nebuvo taip, jog iš Allaho Pasiuntinio Muhammadu (sas) būtų ko nors paprašyta, o jis būtų pasakęs „Ne“. Hazrat Sahl bin Sa’das (ra) sako, kad Allaho Pasiuntinys Muhammadas (sas) buvo labai drovus; kai tik iš jo ko nors paprašydavo, jis visada duodavo. Ibn Abi Khaithamah pasakoja iš Hazrat Ali (ra), kad kai Hazrat Ali (ra) apibūdindavo Allaho Pasiuntinio Muhammadu (sas) savybes, jis sakydavo, kad davimo požiūriu jis (sas) buvo dosniausias iš visų žmonių.
Šventojo Pranašo (sas) pasirengimas atiduoti savo drabužius
Hazrat Sahl bin Sa’das (ra) pasakoja, kad viena moteris atnešė „Burdah“ (tam tikros rūšies apsiaustą) ir tarė: „O Allaho Pasiuntiny, aš pati savo rankomis jį išaudžiau, kad jums padovanočiau.“ Pranašas Muhammadas (sas) jį priėmė, nes jam jo reikėjo. Tuomet jis išėjo pas mus, ryšėdamas tą apsiaustą kaip drabužį aplink juosmenį. Vienas iš žmonių tarė: „O Allaho Pasiuntiny, atiduokite šį apsiaustą man apsivilkti.“ Pranašas (sas) atsakė: „Gerai.“ Pranašas Muhammadas (sas) kurį laiką pasėdėjo susirinkime, tuomet nuėjo į vidų, sulankstė jį ir nusiuntė tam žmogui. Jis sugrįžo persirengęs kitu apsiaustu. Žmonės tam asmeniui sakė: „Tu pasielgei negražiai, paprašydamas šito iš jo. Tu juk žinai, kad jis niekada neatstumia prašančiojo.“ Tas žmogus atsakė: „Prisiekiu Allahu, aš paprašiau jo tik todėl, kad kai aš numirsiu, tai būtų mano įkapės (kafenas).“ Pasakojama, kad Hazrat Sahl sakė, jog vėliau tas pats apsiaustas buvo panaudotas kaip jo įkapės.
Viename pasakojime Hazrat Miswar bin Makhramah (ra) pasakoja, kad Allaho Pasiuntinys Muhammadas (sas) išdalino keletą apsiaustų (qaba), o Makhramah jokio apsiausto negavo. Makhramah tarė savo sūnui: „O mano sūnau, eikime kartu pas Allaho Pasiuntinį (sas).“ Aš nuėjau kartu su juo (taip pasakoja jo sūnus Miswaras). Jis man liepė: „Eik į vidų ir pakviesk jį pas mane.“ Jis sako: „Aš buvau mažas, nuėjau į vidų, pakviečiau jį ir pasakiau, kad atėjo mano tėvas. Jis išėjo pas jį, o rankoje turėjo vieną iš apsiaustų. Jis tarė: ‘Aš šį apsiaustą pasilikau specialiai tau. Tu atėjai su skundu, ar ne?’“ Dar prieš jam išreiškiant skundą, Pranašas (sas) atidavė jam tą apsiaustą, sakydamas, kad išsaugojo jį jam. Pasakotojas sako, kad jis pažiūrėjo į Makhramah ir tarė: „Šis apsiaustas tau“, ir Makhramah tuo labai apsidžiaugė. Kitame pasakojime minima, kad Pranašas Muhammadas (sas) atpažino Hazrat Makhramah (ra) balsą ir pats išėjo į lauką. Vietoj to, kad sūnus eitų į vidų, jis pats išėjo į lauką. Jis turėjo apsiaustą, rodė jam jo savybes ir sakė: „Aš šį apsiaustą pasilikau specialiai tau, aš išsaugojau jį tau.“
Kantrybė ir atlaidumas su beduinais
Hazrat Anas bin Malikas (ra) pasakoja: „Aš ėjau kartu su Allaho Pasiuntiniu Muhammadu (sas), o jis buvo apsisiautęs Nadžrano apsiaustu, kurio kraštai buvo šiurkštūs. Prie jo priėjo vienas beduinas ir labai stipriai patraukė už jo apsiausto. Aš pažiūrėjau į Allaho Pasiuntinio (sas) kaklo pusę ir pamačiau, kad dėl stipraus tempimo apsiausto kraštas paliko žymę ant jo kaklo. Tuomet beduinas tarė: ‘O Muhammadai! Liepk, kad man būtų duota dalis Allaho turto, kurį tu turi.’ Allaho Pasiuntinys (sas) atsisuko į jį, nusišypsojo ir liepė jam duoti.“
Šio įvykio detalės vienoje vietoje aprašomos taip: Hazrat Abu Hurairah (ra) pasakoja, kad Šventasis Pranašas Muhammadas (sas) sėdėdavo su mumis susirinkime ir kalbėdavosi. Kai jis atsistodavo, mes taip pat atsistodavome, kol jis nueidavo į savo namus, pas kurią nors iš savo žmonų. Vieną dieną jis kalbėjosi su mumis, o kai jis atsistojo, mes taip pat atsistojome. Mes pamatėme beduiną, kuris sugriebė jį ir patraukė už jo apsiausto. Dėl to jo kaklas paraudo. Hazrat Abu Hurairah (ra) pasakoja, kad tas Pranašo Muhammado (sas) apsiaustas buvo labai šiurkštus. Kai Allaho Pasiuntinys (sas) atsisuko į jį, tas beduinas tarė: „Pakrauk ant šių dviejų mano kupranugarių turto, nes tu juk nekrausi nei iš savo turto, nei iš savo tėvo turto.“ Jis kalbėjo labai nemandagiai. Pasakotojas sako, kad išgirdęs tai, Pranašas Muhammadas (sas) tarė: „Ne, ir aš prašau Allaho atleidimo. Ne, ir aš prašau Allaho atleidimo. Ne, ir aš prašau Allaho atleidimo.“ Jis kartu prašė atleidimo (Istighfar) ir sakė „Ne“. „Aš tau neduosiu tol, kol tu man neatlyginsi už šį tempimą.“ Jis neištarė, kad neduos visiškai, bet iškėlė sąlygą: „Aš tau neduosiu, kol neatiduosi man atlygio už tai, kad patraukei mano apsiaustą ir sužeidei mano kaklą.“ Tas beduinas kiekvieną kartą atsakydavo: „Prisiekiu Allahu, aš neatiduosiu jokio atlygio.“ Jis pasakė: „Ne, aš neatiduosiu jokio atlygio, nes jūs į blogį neatsakote blogiu.“ Jis panaudojo šį triuką; beduinas taip pat buvo gudrus, žinodamas, kad Pranašas (sas) į blogį neatsako blogiu, todėl nekyla klausimas, kad jis turėtų atlyginti.
Jis sakė: „Aš pasielgiau blogai, bet jūs nepasielgsite blogai.“ Tai išgirdęs, Šventasis Pranašas (sas) nusišypsojo. Tuomet Šventasis Pranašas (sas) nurodė Hazrat Umarui ant vieno iš dviejų jo kupranugarių pakrauti miežių, o ant kito – datulių ir abu pripildyti sklidinus. Jis ne tik apdovanojo jį šiuo turtu, bet ir atleido jam už jo grubumą.
Pažadų vykdymas po Šventojo Pranašo (sas) mirties
Hazrat Jabir bin Abdullah (ra) pasakoja, kad Allaho Pasiuntinys Muhammadas (sas) sakė: „Jei pas mus ateis turtas iš Bahreino, aš tau duosiu štai tiek, štai tiek ir štai tiek.“ Jis parodė tai, suglausdamas abi rankas. Tačiau dar prieš atvykstant Bahreino turtui, Pranašas Muhammadas (sas) mirė. Vėliau tas turtas po jo mirties atiteko Hazrat Abu Bakrui (ra). Jis liepė šaukliui paskelbti: „Kas turi kokį nors Pranašo Muhammado (sas) pažadą ar skolą, tegu ateina.“ Tuomet aš atsistojau ir pasakiau, kad Pranašas Muhammadas (sas) buvo žadėjęs: „Jei ateis Bahreino turtas, aš tau duosiu štai tiek, štai tiek ir štai tiek.“ Tai išgirdęs, Hazrat Abu Bakras pasiėmė pilną saują – sujungęs abi rankas pasisėmė. Tuomet jis man liepė: „Suskaičiuok tai.“ Kai suskaičiavau, ten buvo penki šimtai dirhamų. Tuomet jis pasakė: „Pasiimk dar dvigubai tiek.“ Hazrat Talhah bin Hadrami (ra), kurį Allaho Pasiuntinys (sas) buvo paskyręs valdytoju Bahreine, nusiuntė šį turtą iš Bahreino, ir po Šventojo Pranašo (sas) mirties Hazrat Talhah (ra) toliau ėjo šias pareigas.
Harunas bin Riyabas pasakoja, kad kartą pas Pranašą Muhammadą (sas) buvo atvežta septyniasdešimt tūkstančių dirhamų. Tai buvo didžiausias turtas, koks tik buvo pas jį (sas) atvežtas. Tuomet šis turtas buvo padėtas ant kilimėlio. Pranašas (sas) atsistojo jo dalinti, ir nė vienas prašytojas, kuris tik atėjo, nebuvo išleistas tuščiomis rankomis. Jis dalino tol, kol išdalino visą turtą iki paskutinio cento. Taip sakoma šiame pasakojime. Tačiau yra buvę atvejų, kai buvo atvežta dar daugiau turto nei šis. Tikriausiai, pasakotojo žiniomis, tai buvo didžiausias turtas, arba tuo metu, kai šis pasakojimas buvo užrašytas, tai buvo didžiausias turtas, nes ankstesniame pasakojime minėtas turtas iš Bahreino buvo daug didesnis už šį.
Geriausias būdas grąžinti skolą
Pasakojama iš Hazrat Abu Hurairah (ra), kad vienas žmogus atėjo pas Pranašą Muhammadą (sas) ir paprašė pagalbos. Allaho Pasiuntinys Muhammadas (sas) pasiskolino pusę „wasq“ grūdų ir atidavė jam. Vienas „wasq“ lygus maždaug šešiasdešimčiai „sa’“, o vienas „sa’“ lygus maždaug pustrečio siro (svorio matas). Vėliau tas asmuo, iš kurio buvo pasiskolinta, atėjo atsiimti skolos, ir Pranašas (sas) jam atidavė visą „wasq“ grūdų, sakydamas: „Pusė yra tavo skolos grąžinimas, o kita pusė – dovana tau.“ Tai yra pats geriausias būdas grąžinti skolą. Jis pasiskolino iš jo pusę „wasq“ grūdų, o grąžino visą „wasq“. Tai yra gražiausias skolos grąžinimo būdas, o ne toks, kai vengiama grąžinti net tikrąją skolą ir ieškoma pasiteisinimų.
Hazrat Sahl bin Sa’d Al-Sa’idi (ra) pasakoja, kad Allaho Pasiuntiniui Muhammadui (sas) buvo pasiūtas juodas vilnonis apsiaustas (džuba). Vieną dieną jis, apsivilkęs šį apsiaustą, išėjo pas kompanionus. Jis tarė: „Ar nematote, koks jis gražus?“ Vienas kaimo gyventojas ištarė: „O Allaho Pasiuntiny, tegu mano tėvas ir motina būna paaukoti už jus, padovanokite šį apsiaustą man.“ O niekada nebuvo taip, kad iš Allaho Pasiuntinio (sas) būtų ko nors paprašyta ir jis būtų pasakęs „Ne“. Allaho Pasiuntinys Muhammadas (sas) nusiėmė savo apsiaustą ir atidavė jam.
Palaiminimas dešimtyje dirhamų
Yra labai gražus pasakojimas, kurį pateikia Hazrat Ibn Umaras (ra). Jis pasakoja, kad Allaho Pasiuntinys Muhammadas (sas) iš vieno drabužių pardavėjo nusipirko marškinius už keturis dirhamus. Apsivilkęs tuos marškinius jis (sas) išėjo į lauką, ir vienas iš ansarų tarė: „O Allaho Pasiuntiny, apvilkite mane šiais marškiniais, tegu Allahas jus apvilks rojaus drabužiais.“ Jis nusiėmė tuos marškinius ir atidavė jam, o tuomet vėl nuėjo pas pardavėją ir nusipirko kitus marškinius už keturis dirhamus. Pas jį liko du dirhamai. Tuo metu jis turėjo dešimt dirhamų: už keturis nusipirko pirmuosius marškinius, už kitus keturis – antruosius, ir liko du dirhamai. Grįždamas atgal, jis pakeliui pamatė verkiančią vergę. Jis paklausė jos, kodėl ji verkia. Ji atsakė: „O Allaho Pasiuntiny, mano šeimininkai davė man du dirhamus, kad nupirkčiau miltų, bet aš juos kažkur pamečiau, jie dingo.“ Pranašas Muhammadas (sas) atidavė jai likusius du dirhamus. Ji apsisuko, bet vėl pradėjo verkti. Jis paklausė, kodėl ji vėl verkia, juk dabar turi du dirhamus ir gali eiti nusipirkti miltų. Ji atsakė: „Aš bijau, kad jie mane sumuš už tai, kad taip ilgai užgaišau, klausdami, kur buvau.“ Pranašas (sas) nuėjo kartu su ja pas jos šeimininkus ir pasveikino juos ramybės palinkėjimu (Salam). Jie atpažino jo balsą, bet vietoj atsakymo pasirinko tylą. Jis pasveikino antrą kartą, bet namų šeimininkai vėl tylėjo. Pranašas (sas) pasveikino trečią kartą. Tik tuomet jie atsakė į jo ramybės palinkėjimą. Jis paklausė jų: „Ar jūs neišgirdote mano pirmojo ramybės palinkėjimo?“ Jie atsakė: „Mes išgirdome, bet norėjome, kad jūs kuo daugiau kartų siųstumėte mums ramybę ir laimintumėte mus. Tegu ramybė būna su jumis.“ Tai buvo kompanionų troškimas (gerąja prasme). Tuomet jie paklausė: „O Allaho Pasiuntiny, tegu mūsų tėvai ir motinos būna paaukoti už jus, kaip jūs čia atvykote?“ Jis atsakė: „Ši mergaitė bijojo, kad jūs ją sumušite.“ Tos vergės šeimininkas tarė: „Dėl to, kad jūs atvykote kartu su ja, aš paleidžiu šią vergę laisvėn vardan Allaho.“ Šventasis Pranašas Muhammadas (sas) pranešė jiems gerąją žinią apie palaimą ir rojų, o tuomet pridūrė: „Allahas suteikė didelį palaiminimą šiems dešimčiai dirhamų – jais Allahas apvilko savo Pranašą marškiniais, apvilko vieną ansarą marškiniais ir dėl jų išlaisvino vieną vergę.“
Hazrat Usmanas pateikė Šventajam Pranašui (sas) vynuogių kekę kaip dovaną, nors kitoje vietoje taip pat minima, kad tai buvo datulių kekė. Vienur rašoma „vynuogės“, kitur – „datulės“, bet, kaip ten bebūtų, pasakojama, kad vėliau atėjo prašytojas ir Šventasis Pranašas (sas) atidavė ją jam. Tuomet Hazrat Usmanas (ra) nusipirko tą kekę iš prašytojo už vieną dirhamą (ši kekė, kurią jis buvo atnešęs, tikriausiai buvo kokios nors ypatingos rūšies ar geros datulės) ir vėl pateikė ją Šventojo Pranašo (sas) tarnybai. Tuomet tas prašytojas vėl sugrįžo, ir Pranašas (sas) vėl jam ją atidavė, ir taip nutiko tris kartus. Hazrat Usmanas (ra) pirkdavo ir nešdavo Pranašui (sas), o tas vėl ateidavo prašyti, ir Pranašas (sas) jam vėl atiduodavo. Galiausiai Pranašas Muhammadas (sas) švelniai tarė tam prašytojui: „O tamsta, ar tu esi prašytojas, ar prekybininkas? Tu atėjai prašyti, bet prašytojai taip nesielgia; tu užsidirbi dirhamus ir taip vertiesi prekyba.“ Jis neatstūmė jo, bet labai išmintingai davė patarimą, kad toks elgesys, kurį jis demonstruoja, nėra tinkamas.
Žydų dvasininko Zeido bin Sa’nah atsivertimas
Hazrat Abdullah bin Salamas pasakoja, kad kai Allahas, Palaimintasis ir Aukščiausiasis, panorėjo suteikti teisingą kelią Zeidui bin Sa’nah, Zeidas bin Sa’nah pasakė: „Visus pranašystės ženklus aš mačiau palaimintame Muhammado (sas) veide, išskyrus du dalykus, apie kuriuos nežinojau, ar jie jame yra, ar ne. Vienas iš jų – kad šio pranašo kantrybė (švelnumas) bus stipresnė už jo pyktį, o antrasis – kad kuo grubiau ir nežmoniškiau su juo bus elgiamasi, tuo labiau jis rodys švelnumą ir kantrybę. Aš ieškojau progos, kad galėčiau patikrinti ir šiuos ženklus.“ Šiaip ar taip, patikrinimas buvo kitoks, bet proga pasitaikė taip, kad Zeidas bin Sa’nah pasakoja: „Vieną dieną Šventasis Pranašas Muhammadas (sas) išėjo iš namų, kartu su juo buvo Ali bin Abi Talibas. Tuo metu atjojo raitelis, kuris atrodė kaip beduinas (kaimo gyventojas), ir tarė: ‘O Allaho Pasiuntiny, tam tikros giminės Busra kaimo žmonės priėmė Islamą, o aš jiems buvau sakęs, kad jei jie taps musulmonais, gaus gausų pragyvenimą. Dabar dėl lietaus trūkumo jie susiduria su badu ir sunkumais. O Allaho Pasiuntiny, aš bijau, kad jie iš godumo ar noro gauti naudos neišeitų iš Islamo, nes jie priėmė Islamą tikėdamiesi turto. Jei jūs parodytumėte gailestingumą ir, jei manote, kad tai tinkama, nusiųstumėte jiems ką nors padėti ir nuraminti jų širdis.’ Pranašas (sas) pažiūrėjo į tą žmogų, o kartu su juo buvęs Hazrat Ali (ra) tarė: ‘Šiuo metu mes neturime nieko, ką galėtume nedelsiant nusiųsti kaip pagalbą.’“ Zeidas bin Sa’nah pasakoja: „Aš prisiartinau prie jūsų, stebėjau, stovėjau šalia ir tariau: ‘O Muhammadai (sas), ar gali parduoti man tam tikros giminės sodo datules už sutartą kiekį ir nustatytą laiką?’ Pranašas (sas) atsakė: ‘O žyde (šis Sa’nah buvo žydas), aš galiu parduoti datules už sutartą kiekį ir laiką, bet negaliu priimti sąlygos, kad šios datulės bus būtent iš to konkretaus sodo.’ Aš tariau: „Gerai“, ir tuomet jis su manimi sudarė sandorį. Atsirišau savo kapšą ir sumokėjau jam aštuoniasdešimt mickalių (mithqal) aukso kaip išankstinį įnašą, kad nustatytu laiku jis man pristatytų tam tikrą kiekį datulių. Vienas mickalis yra lygus maždaug keturiems ir ketvirčiui gramo.Pranašas (sas) atidavė tą auksą žmogui, kuris atėjo prašyti pagalbos, ir tarė: ‘Išdalink tai po lygiai šiems nelaimės ištiktiems žmonėms ir padėk jiems šiuo būdu.’“ Zeidas bin Sa’nah pasakoja: „Iki nustatyto termino pabaigos dar buvo likusios dvi ar trys dienos, kai aš atėjau pas jus, sugriebiau jus už apykaklės, patraukiau už apsiausto ir labai piktu tonu tariau: ‘O Muhammadai (sas), ar neatiduosi to, kas man priklauso? Prisiekiu Allahu, aš gerai žinau šį Banu Abdul Muttalib giminės įprotį, kad jie labai blogai grąžina skolas, ir man žinomas tavo įprotis vilkinti laiką.’ Nors toks klausimas apskritai nekilo, vis dėlto jis buvo priešas, tuo metu jo širdyje buvo priešiškumas arba jis norėjo patikrinti, todėl jis taip pasielgė. Jis sakė: ‘Aš turiu patirties šiuo klausimu.’“ Zeidas pasakoja: „Tuo metu aš pažiūrėjau į Umarą, kuris buvo šalta, ir pamačiau, kad iš pykčio jo akys sukosi kaip vilkelis. Jis (tai yra Hazrat Umaras (ra)) pažiūrėjo į mane labai piktu žvilgsniu ir tarė: ‘O Allaho priešas! Ar tu taip kalbi su Allaho Pasiuntiniu (sas), kaip aš girdžiu, ir taip įžūliai su juo elgiesi, kaip aš matau? Prisiekiu Tuo, kuris jį atsiuntė su tiesa, jei ne jo baimė (pagarba jam), aš savo kardu nukirsčiau tau galvą!’“ Zeidas sako: „Tuo tarpu Allaho Pasiuntinys Muhammadas (sas) visiškai ramiai ir taikiai žiūrėjo į Umarą, šypsojosi, o tuomet tarė: ‘O Umarai, vietoj šio pykčio aš ir jis – mes abu – labiau nusipelnėme, kad tu man lieptum gerai grąžinti skolą, o jam – gražiai jos paprašyti. O Umarai, veskis jį, atiduok jam tai, kas jam priklauso, ir dar pridėk dvidešimt ‘sa’ datulių papildomai.’“ Aš paklausiau: „O Umarai, kam šis priedas?“ Jis atsakė: „Šventasis Pranašas (sas) man liepė, kad už tą griežtumą, kurį aš parodžiau, aš tau sumokėčiau daugiau.“ Aš paklausiau Umaro: „Ar tu žinai, kas aš esu?“ Jis atsakė: „Ne, nežinau, kas tu.“ Aš pasakiau: „Aš esu Zeidas bin Sa’nah.“ Umaras paklausė: „Tas didysis žydų dvasininkas (Habr)?“ Aš atsakiau: „Taip, žydų dvasininkas.“ Tuomet Umaras paklausė: „Būdamas toks didelis dvasininkas, kodėl tu pasirinkai tokį įžūlų elgesį su Allaho Pasiuntiniu (sas)?“ Aš atsakiau: „O Umarai, visi pranašystės ženklai, kai aš jį pamačiau, man buvo aiškūs jame, išskyrus du ženklus, apie kuriuos nežinojau: vienas – ar šio pranašo švelnumas yra stipresnis už jo pyktį, o antras – kad kuo daugiau su juo elgiamasi grubiai ir nežmoniškiai, tuo labiau jis rodo švelnumą ir kantrybę. Štai aš išbandžiau abu šiuos dalykus. O Umarai, aš tave imu liudininku, kad aš esu patenkintas priimdamas Allahą kaip savo Viešpatį, Islamą – kaip savo religiją ir Muhammadą (sas) – kaip savo Pranašą. Ir aš tave imu liudininku, kad pusė mano turto (kadangi esu turtingas žmogus) yra skiriama kaip labdara Muhammado bendruomenei (Ummah).“ Tuomet Umaras pasakė: „Sakyk – daliai Muhammado bendruomenės, nes visai bendruomenei to neužteks, kaip tavo turtas gali visiems pakakti?“ Aš sutikau: „Gerai, daliai jų tai yra labdara.“ Tuomet Zeidas atėjo pas Šventąjį Pranašą (sas) ir tarė: „Aš liudiju, kad nėra kito dievo, išskyrus Allahą, ir kad Muhammadas (sas) yra Jo tarnas ir Jo pasiuntinys. Aš juo tikiu.“ Tokiu būdu Zeidas patvirtino jo tiesą, davė ištikimybės priesaiką (Bai’at) ir dalyvavo daugelyje mūšių kartu su juo, kol grįžtant iš Tabuko mūšio, kelyje, Zeidas mirė. Jis buvo žydų dvasininkas, turėjo gerą prigimtį ir priėmė Islamą, pamatęs jame visus pranašystės ženklus.
Tai yra jo (sas) nuostabus charakteris, kad jis ne tik paėmė skolą ir išgelbėjo vieną tautą nuo bado, bet ir savo morale pavertė žydų dvasininką musulmonu.
اللھم صلی علی محمد وعلی ال محمد وبارک وسلم انک حمید مجید
„O Allahai, suteik Savo palaiminimus Muhammadui ir Muhammado sekėjams, suteik jiems palaimą ir taiką. Iš tiesų, Tu esi Girtinas, Šlovingas.“