Šventojo Pranašo (sas) pasitenkinimo ir paprastumo kupinas gyvenimas
Jo Šventenybė Hazrat Mirza Masroor Ahmad (aba) po Tašahhud, Tauvvuz ir Sūros Al-Fatiha pasakė:
قُلۡ مَاۤ اَسۡـَٔلُکُمۡ عَلَیۡہِ مِنۡ اَجۡرٍ وَّمَاۤ اَنَا مِنَ الۡمُتَکَلِّفِیۡنَ
Šios eilutės vertimas yra toks:
„Sakyk: Neprašau aš iš jūsų jokio apdovanojimo už tai, ir aš nesu iš tų, kurie apsimetinėja.“ (Šventasis Koranas 38: 87)
Tai eilutė, kurioje Visagalis Allahas per Šventąjį Pranašą (sas) skelbia: pranešk žmonėms, kad tai, jog aš perduodu jums Visagalio Allaho žinią ir rodau kelius į jūsų gerovę, yra skirta tik jūsų šio pasaulio ir pomirtinio gyvenimo pagerinimui. Tai jūsų naudai. Man už šį darbą iš jūsų nieko nereikia ir kam man apskritai reikia ko nors iš jūsų norėti? Aš už tai gaunu atlygį iš Visų lobių Savininko. Mano gyvenimas laisvas nuo šio dirbtinumo, o kai gyvenimas laisvas nuo dirbtinumo, kam tuomet reikalingi tie pasaulietiški atlygiai? Paprastą ir nuo dirbtinumo laisvą gyvenimą gyvenantis žmogus neturi pasaulietiškų troškimų, o tuos dalykus, kurie yra būtini pasaulietiškiems poreikiams, parūpina pats Visagalis Allahas.
Šventojo Pranašo (sas) paprastumas ir nuolankumas
Taigi, tai yra to paprastumo pasireiškimas, kuris visada matomas jo didingame pavyzdyje, kuris atsiskleidžia įvairiomis progomis jo gyvenime, ir jis tikintiesiems taip pat pataria: išlaikykite save paprastus ir laisvus nuo dirbtinumo. Viename perdavime rašoma, kad Hazrat Uthman bin Affan (ra) pasakojo, jog Šventasis Pranašas (sas) pasakė: Adomo sūnui nepriklauso daugiau nieko, išskyrus šiuos dalykus – namas, kuriame jis galėtų gyventi, drabužiai, kurie uždengtų jo nuogumą, ir sausa duona bei vanduo. Iš tikrųjų, jis pasakoja apie savo paties būklę ir piešia savo gyvenimo paveikslą parodydamas, kad gyvena taip paprastai, jog jam nereikia jokio dirbtinumo. Būtent todėl jis kalbėdavo maldą, kuri perdavimuose minima taip:
Hazrat Abu Saeed Khudri (ra) pasakojo, kad jis pasakė: „Mylėkite vargšus.“ Pats pasakotojas sako girdėjęs Allaho Pasiuntinį (sas) savo maldoje sakant:
„O Allahai, leisk man gyventi kaip vargšui, leisk man mirti kaip vargšui ir prikelk mane kartu su vargšų grupe.“
Paprastumas yra tikėjimo dalis
Vėliau, atkreipdamas tikinčiųjų dėmesį į paprastumą, jis pasakė, kad paprastumas kyla iš tikėjimo. Viename perdavime rašoma, kad Hazrat Abu Umamah (ra) pasakoja, jog vieną dieną Allaho Pasiuntinio (sas) kompanionai jo akivaizdoje paminėjo pasaulį. Allaho Pasiuntinys (sas) pasakė: „Argi jūs negirdite? Argi jūs negirdite? Tikrai, paprastumas yra tikėjimo dalis. Tikrai, paprastumas yra tikėjimo dalis.“ Dukart kreipdamasis į juos, jis atkreipė jų dėmesį.
Tada kitame perdavime Hazrat Imran bin Husain (ra) pasakoja, kad Allaho Pasiuntinys (sas) pasakė: Visagalis Allahas tikrai myli tą Savo tarną, kuris yra tikintysis, vargšas, vengiantis prašyti ir turintis šeimą. Žmogus gali išvengti būtynybės prašyti kitų tik tada, kai gyvena paprastai ir tenkinasi tuo, ką turi. Kai žmogaus poreikiai nedideli, jam nereikia imtis blogų darbų ar skųstis, kad patenkintų savo troškimus.
Vieną kartą jis taip pranešė džiugią žinią apie rojų tiems, kurie gyvena skurdžiai ir paprastai: Hazrat Abdullah bin Umar (ra) pasakoja, kad vargšai muhadžirai (emigrantai) pasiskundė Allaho Pasiuntiniui (sas) dėl to, kad Visagalis Allahas suteikė jų turtingiesiems pranašumą prieš juos. Jis pasakė: „O vargšų grupe, ar man nepranešti jums džiugias žinias, kad vargšai tikintieji įžengs į rojų anksčiau už turtinguosius puse dienos, tai yra penkiais šimtais metų anksčiau?“ Puse dienos anksčiau, tai yra puse Visagalio Allaho dienos. Pasakotojas Musa perskaitė šią eilutę:
وَاِنَّ یَوۡمًا عِنۡدَ رَبِّکَ کَاَلۡفِ سَنَۃٍ مِّمَّا تَعُدُّوۡنَ
„Ir iš tikrųjų, viena tavo Viešpaties diena yra lygi vienam tūkstančiui metų pagal jūsų supratimą.“ (Šventasis Koranas 22: 48)
Tai reiškia, kad pusė Visagalio Allaho dienos reiškia penkis šimtus metų.
Taigi, kokie laimingi yra žmonės, gyvenantys paprastume ir pasitenkinime. Šiais laikais yra toks didelis godumas pasaulietiškiems dalykams ir šis godumas skatinamas įvairiais būdais, kad žmogus ima galvoti, jog egzistuoja tik šis pasaulis. Tokioje aplinkoje tie, kurie seks Pranašo (sas) nurodymais, tikrai pelnys Visagalio Allaho malones. Tačiau tai nereiškia, kad žmogus turėtų sėdėti sudėjęs rankas ir nedirbti. Dirbti dėmesingai bei dedant visas pastangas, o po to gyventi paprastą gyvenimą, būti patenkintam ir dėkoti Visagaliam Allahui – tai yra tikinčiojo bruožas, kuris taip pat stiprina jo tikėjimą. Sunkus darbas ir visiškas savo gebėjimų išnaudojimas taip pat yra tikinčiojo savybė ir tikėjimo dalis.
Hazrat Abdullah bin Umar (ra) perdavė, kad jis sakė, jog Allaho Pasiuntinys (sas) sugriebė jo petį ir pasakė: „Gyvenk šiame pasaulyje taip, tarsi būtum svetimšalis arba praeivis, arba keliautojas.“ O Hazrat Ibn Umar (ra) sakydavo: „Kai ateina vakaras, nelauk ryto, o kai išaušta rytas, nelauk vakaro. Iš savo sveikatos paimk šiek tiek atsargų savo ligai, o iš savo gyvenimo – savo mirčiai.“ Tai reiškia, kad bet kokiomis aplinkybėmis reikia atsiminti Visagalio Allaho malonę ir susitikimą su Juo. Reikia atsiminti, kad tikrasis atlygis už kiekvieną žmogaus poelgį gaunamas tik iš Visagalio Allaho, ir nežinia, kada gyvenimas baigsis.
Šventojo Pranašo (sas) vengimas pagyrų ir širko (kitų prilyginimo Dievui)
Kaip Šventasis Pranašas (sas) kiekviena proga išreikšdavo savo paprastumą ir nuolankumą, apie tai Hazrat Ibn Abbas (ra) pasakoja girdėjęs, kaip Hazrat Umar (ra) stovėdamas ant sakyklos sakė: aš girdėjau Pranašą (sas) sakant: „Neperdėkite mane girdami, kaip krikščionys perdėjo girdami Marijos sūnų. Aš esu tik Allaho tarnas, todėl sakykite: Jo tarnas ir Jo Pasiuntinys.“
Mutarrif pasakojo, kad jo tėvas jam sakė: Aš, kartu su Banu Amir delegacija, nuvykau pas Allaho Pasiuntinį (sas). Mes pasakėme: „Jūs esate mūsų vadas.“ Jis pasakė: „Vadas yra Allahas.“ Mes pasakėme: „Jūs esate pranašiausias tarp mūsų ir daugiausiai gero darantis.“ Jis pasakė: „Kalbėkite savo žodžius ir nekalbėkite šių įvairių beprasmių pagyrų.“ Arba jis pasakė: „Kalbėkite savo žodžius, kad šėtonas nepadarytų jūsų pernelyg drąsiais.“ Ten, kur jis išreiškė savo nuolankumą ir paprastumą, ten pat labai subtiliai atkreipė dėmesį ir į tai, kad reikia vengti širko.
Hazrat Rubai (ra) pasakojo – ji buvo moteris – kai aš ištekėjau, Pranašas (sas) atvyko ir atsisėdo ant mano lovos taip, kaip tu dabar sėdi šalia manęs. (Ji pasakoja pasakotojui: kaip tu sėdi ant mano lovos, taip ir Šventasis Pranašas (sas) sėdėjo). Tuo metu kelios mūsų merginos pradėjo mušti dafą (būgnelį) ir girti tuos mano protėvius, kurie žuvo Badro mūšyje. Šiose eilėse viena iš merginų pasakė: „Tarp mūsų yra Pranašas, kuris žino, kas nutiks rytoj.“ Jis pasakė: „Palik tai ir dainuok tai, ką dainavai anksčiau“ (tai yra, apie Badrą). „Negirkite manęs neteisingai.“ Ten, kur atsirado nereikalingos pagyros ir širko apraiškų, jis tuoj pat įsiterpė, sustabdė jas ir pasakė, kad to nedarytų. Jis parodė esąs tik paprastas, nuolankus žmogus.
Pranašo (sas) gyvenamosios vietos paprastumas
Apie jo namų ir gyvenamosios vietos paprastumą pasakojama taip: po persikėlimo iš Mekos į Mediną, šalia Pranašo (sas) mečetės buvo paruoštas namas Šventojo Pranašo (sas) gyvenimui. Koks ten namas – tai buvo nedidelis, dešimties ar penkiolikos pėdų kambarėlis. Tarp šio kambarėlio ir mečetės buvo įrengtos durys, pro kurias praėjęs jis atvykdavo į mečetę maldai ir kitiems reikalams. Kai jis vedė daugiau kartų, šalia šio kambarėlio buvo pastatyti kiti kambarėliai. Knygoje „Seerat Khatam-un-Nabiyyin“ tai parašė Hazrat Mirza Bashir Ahmad Sahib (ra). Tačiau istorijoje galima rasti detales apie tai, kaip kambariai buvo statomi ar kaip jų skaičius didėjo. Pasakojama, kad vienas iš jo ištikimų kompanionų, Harithah bin Numan, turėjo kelis namus netoli mečetės ir jos apylinkėse. Kai tik Allaho Pasiuntinys (sas) susituokdavo su nauja žmona, Harithah atiduodavo jam vieną iš savo namų, kol galiausiai visi Harithah namai atiteko Allaho Pasiuntiniui (sas). Taigi, ne tik buvo statomi kambariai, bet ir pridedami nauji namai, ir tai buvo labai maži, labai paprasti namai.
Iš viso buvo devyni tokie namai, kuriuose Šventasis Pranašas (sas) praleido paskutinius dešimt savo švento gyvenimo metų, ir viename iš šių namų, Hazrat Aishah (ra) namuose, jis buvo palaidotas. Kiekvieną namą sudarė mažas kambarys ir dar mažesnis kiemas, o statyba buvo tokia paprasta, kad niekur nebuvo panaudotos degtos plytos ar akmenys, nors visas regionas buvo pilnas akmenų. Visas namas buvo pastatytas iš palmių šakų, molio ir geriausiu atveju nedegtų plytų. Jų kiemas buvo aptvertas palmių šakomis, o ant tų šakų buvo užmesti iš (gyvūnų) plaukų nuausti apklotai, kad per plyšius tarp šakų nebūtų pažeistas privatumas. Taip buvo pastatyta kiemo siena. Kiekvieno kambario ilgis buvo apie penkis metrus, o plotis – apie keturis metrus. Kiemo plotis buvo dar mažesnis – apie pusketvirto metro, o ilgis buvo lygus kambariui. Stogų aukštis buvo tik toks, kad pakėlus ranką juos buvo galima paliesti.
Ata pasakoja, kad tą dieną, kai tie kambarėliai buvo nugriauti, jis girdėjo Saeed bin Musayyib sakant: prisiekiu Allahu, aš norėjau, kad šie kambarėliai būtų palikti tokie, kokie buvo, kad Medinos gyventojai ir iš išorės atvykstantys lankytojai pamatytų, kuo Allaho Pasiuntinys (sas) tenkinosi savo šventame gyvenime. Tai būtų sulaikę žmones nuo puikavimosi turto gausa šiame pasaulyje.
Kasdienio gyvenimo ir būsto asketizmas
Hazrat Abu Umamah (ra) pasakoja: o, kad šie Allaho Pasiuntinio (sas) žmonų kambarėliai būtų buvę palikti ir nenugriauti, kad žmonės mažiau statytų prabangius pastatus ir pamatytų, ką Allahas pasirinko Savo Pranašui (sas), nors pasaulio lobių raktai buvo jo rankose.
Hazrat Musleh Maud (ra) pasakoja, kad gyvenamųjų namų atžvilgiu jis taip pat mėgo paprastumą. Paprastai jo namuose būdavo vienas kambarys ir nedidelis kiemas. Tame kambaryje buvo ištempta virvė, ant kurios, susitikimų metu, buvo užmetamas audinys, ir jis sėdėdavo atskirtas nuo lankytojų ir su jais kalbėdavosi. Tai reiškia, kad kambario pertvara buvo padaryta taip, kad per vidurį buvo pakabinama paklodė, kad būtų išlaikytas privatumas tarp moterų ir vyrų pusių. Jis nenaudojo lovos, o miegodavo pasitiesęs patalynę tiesiai ant žemės. Jo gyvenimo paprastumas buvo toks didelis, kad Hazrat Aishah (ra) po jo mirties pasakė, jog Allaho Pasiuntinio (sas) laikais jiems dažnai tekdavo išgyventi vien tik vandeniu ir datulėmis, ir net tą dieną, kai jis mirė, jų namuose, be datulių ir vandens, nebuvo nieko kito valgyti.
Kantrybė sunkumuose ir prabangos atsisakymas
Pažadėtasis Mesijas (as) sako: „Reikėtų pagalvoti, su kaip ryžtingai Šventasis Pranašas (sas) nuo pradžios iki paskutinio atodūsio tvirtai laikėsi savo pranašystės teiginio, nepaisant to, kad iškilo tūkstančiai pavojų ir atsirado šimtai tūkstančių priešų, trukdytojų ir gąsdintojų. Daugelį metų jis matė tokius vargus ir kentėjo tokius skausmus, kurie visiškai atimdavo viltį pasiekti sėkmę ir kurie kasdien vis didėjo. Kantrybė tuose varguose neteikė nė menkiausios vilties pasiekti kokį nors pasaulietišką tikslą. Priešingai, paskelbęs apie savo pranašystę, jis prarado net ir savo pradinę bendruomenę – tie žmonės, kurie iš pradžių jį palaikė, taip pat atsitraukė. Pasakęs vieną tiesą, jis užsitraukė šimtus tūkstančių nesutarimų ir tūkstančius nelaimių. Kviečiant link Allaho, atsirado didžiulis pasipriešinimas. Jis buvo išvarytas iš savo tėvynės, persekiojamas, siekiant jį nužudyti, jo namai ir turtas buvo sunaikinti ir paversti griuvėsiais. Jam ne kartą buvo duota nuodų. Tie, kurie linkėjo jam gero, tapo pikta linkinčiais, o tie, kurie buvo draugai, tapo priešais. Ilgą laiką teko kęsti tokius sunkumus, kuriuos tvirtai atlaikyti jokiam apgavikui ar gudruoliui nebūtų įmanoma. O kai po ilgo laiko Islamas pasiekė pergalę, tomis turto ir sėkmės dienomis jis nesukaupė jokio lobio, nepastatė jokių pastatų, nebuvo įrengti jokie prabangūs rūmai, nebuvo parengta jokių karališkos prabangos reikmenų ir jis negavo jokios asmeninės naudos. Viskas, kas buvo gaunama, buvo išleidžiama našlaičių, vargšų, našlių ir skolininkų priežiūrai. Jis niekada, nė karto, nepavalgė iki soties.“
Miegas ant kietos žemės ir naktinės maldos
Hazrat Aishah (ra) perdavė, ji sakydavo, kad Allaho Pasiuntinio (sas) patalynė buvo iš odos, o jos vidus buvo pripildytas palmių pluošto. Jo lovos detalės viename perdavime aprašomos taip: Hazrat Aishah (ra) buvo paklausta: „Kokia būdavo Allaho Pasiuntinio (sas) lova jūsų namuose?“ Ji atsakė: „Ji buvo iš odos, kuri buvo pripildyta palmių pluošto.“ Hazrat Hafsah (ra) buvo paklausta: „Kokia būdavo Allaho Pasiuntinio (sas) lova jūsų namuose?“ Ji pasakė: „Ji buvo užpildyta plaukais ir vilna. Aš ją perlenkdavau pusiau. Tai buvo tarsi vilnonė paklodė, antklodė. Aš ją perlenkdavau pusiau, ir Huzoor (sas) ant jos miegodavo.“ Ji sako, kad vieną naktį pagalvojo: kodėl gi man jos neperlenkus į keturias dalis, nepadarius jos storesnės, kad jam būtų patogiau? Taigi, pasitarusios namuose, jos perlenkė ją į keturias dalis. Kai atėjo rytas, jis paklausė: „Ką jūs man šiąnakt paklojote?“ Hazrat Hafsah (ra) pasakoja: Aš atsakiau: „Tai buvo ta pati jūsų lova. Mes tiesiog perlenkėme ją į keturias dalis, kad jums būtų patogiau.“ Jis pasakė: „Palikite ją tokią, kokia ji buvo anksčiau, nes jos minkštumas šiąnakt man trukdė melstis.“ Tai nereiškia, kad jis per giliai įmigo ar kad malda buvo sutrikdyta. Veikiau, jis atlikdavo maldą stovėdamas ant pačios lovos, ir jautė, kad prarandamas balansas arba kad nejaučia tikrojo malonumo iš garbinimo.
Pranašo (sas) tyroji žmona Hazrat Aishah (ra) pasakoja: aš miegodavau priešais Allaho Pasiuntinį (sas), o mano kojos būdavo priešais jį. Kai jis atlikdavo saždą (nusilenkimą žemėn maldoje), jis paspausdavo mane ranka, ir aš atitraukdavau savo kojas, o kai jis atsistodavo, aš vėl jas ištiesdavau. Ji sakydavo, kad tais laikais namuose nebuvo lempų. Nebuvo jokios šviesos, buvo tamsu. Jis melsdavosi ant lovos, o vienoje pusėje miegodavo Hazrat Aishah (ra), todėl jis ranka duodavo ženklą patraukti kojas atgal, nes jam reikėdavo atlikti saždą, ir tada jis nusilenkdavo.
Hazrat Abdullah (ra) pasakojo, kad Allaho Pasiuntinys (sas) miegojo ant kilimėlio. Kai jis atsikėlė, kilimėlis buvo palikęs žymes ant jo šono. Mes pasakėme: „O Allaho Pasiuntiny (sas), jeigu mes jums paruoštume lovą?“ Jis pasakė: „Ką aš bendro turiu su šiuo pasauliu? Šiame pasaulyje aš esu tarsi raitelis, kuris sustoja medžio pavėsyje, o tada iškeliauja ir palieka jį.“
Šio pasaulio laikinumas palyginus su pomirtiniu gyvenimu
Hazrat Abdullah bin Masud (ra) pasakoja: aš atvykau pas Allaho Pasiuntinį (sas), kai jis buvo kambarėlyje, kuris buvo panašus į pirtį, tai reiškia, jame buvo labai karšta ir tvanku. Jis miegojo ant kilimėlio, kuris paliko žymes ant jo šono. Tai pamatęs, aš pravirkau. Jis pasakė: „O Abdullah! Kas tave pravirkdė?“ Aš atsakiau: „O Allaho Pasiuntiny! Kisra ir Cezaris vaikšto šilkais, brokatais ir puošniais audiniais (tai yra įvairios šilko rūšys), tuo tarpu jūs miegate ant šio kilimėlio, kuris paliko žymes ant jūsų šono.“ Jis pasakė: „O Abdullah, neverk, nes jie turi šį pasaulį, o mums skirtas pomirtinis gyvenimas. Ką aš bendro turiu su šiuo pasauliu? Mano ir pasaulio pavyzdys yra tarsi raitelio, kuris nulipa po medžiu, trumpam apsistoja, o tada iškeliauja iš ten ir palieka jį.“
Panašus perdavimas yra ir iš Hazrat Umar (ra). Kartą Allaho Pasiuntinys (sas) atvyko susitikti. Hazrat Umar (ra) pasakoja, kad kai jis atėjo, pamatė Allaho Pasiuntinį (sas) jo viršutiniame kambaryje. Jis užlipdavo į jį mediniais palmių laiptais. Namuose buvo įrengtas kambarys, jis buvo viršuje, ir prie jo vedė palmių laiptai, o laiptų viršuje stovėjo juodaodis Allaho Pasiuntinio (sas) tarnas. Aš jam pasakiau: „Pranešk Huzoor (sas), kad atvyko Umar bin Khattab.“ Jis man leido užeiti, ir tuo metu jis sėdėjo ant kilimėlio. Tarp jo ir to kilimėlio nebuvo nieko kito. Tai yra, ant to kilimėlio nebuvo jokios paklodės ir panašiai. Tai buvo kietas kilimėlis ar kilimėlis nupintas iš žolės. Po jo galva buvo odinė pagalvė, prikimšta palmių pluošto, o prie jo kojų gulėjo akacijos lapų krūva. Prie jo galvos kabėjo neišdirbtos odos, ir aš jo šone pamačiau to kilimėlio žymę, ir tai pamatęs pravirkau. Jis paklausė: „Kas tave pravirkdė?“ Aš atsakiau: „O Allaho Pasiuntiny! Kisra ir Cezaris gyvena toje prabangoje, kurioje jie yra, o jūs esate Allaho Pasiuntinys.“ Jis pasakė: „Ar tu nesi patenkintas tuo, kad jiems skirtas šis pasaulis, o mums – pomirtinis gyvenimas?“
Šį Hazrat Umar (ra) įvykį Pažadėtasis Mesijas (as) aprašė taip: Šventojo Pranašo (sas) mėgavimasis šiuo pasauliu buvo toks, kad kartą Hazrat Umar (ra) atvyko su juo susitikti. Nusiuntęs berniuką, jis paprašė leidimo užeiti. Šventasis Pranašas (sas) gulėjo ant palmių lapų kilimėlio. Kai Hazrat Umar (ra) įėjo, jis atsisėdo. Hazrat Umar (ra) pamatė, kad namas visiškai tuščias ir jame nėra jokių papuošimų. Ant kabliuko kabėjo kardas, o jis sėdėjo ant to paties kilimėlio, ant kurio prieš tai gulėjo, ir kurio žymės matėsi ant jo palaimintos nugaros. Hazrat Umar (ra), tai pamatęs, pravirko. Jis paklausė: „O Umar, kas tave pravirkdė?“ Umar atsakė: „Kisra ir Cezaris turi prabangos priemones, o jūs, kuris esate Visagalio Allaho Pasiuntinys ir abiejų pasaulių karalius, esate tokioje būklėje.“ Šventasis Pranašas (sas) atsakė: „O Umar, ką aš bendro turiu su šiuo pasauliu? Aš gyvenu kaip keliautojas, kuris jojant kupranugariu vyksta į savo tikslą, o kelias eina per dykumą. Dėl didelio karščio jis pamato medį ir atsikvepia jo pavėsyje, o kai tik šiek tiek pradžiūsta prakaitas, jis vėl leidžiasi į kelią.“
Pamokymai šeimai ir prabangos vengimas artimiesiems
Savo vaikams jis taip pat patardavo laikytis paprastumo. Kaip jis tai darydavo? Apie tai Hazrat Musleh Maud (ra), pasakodamas apie Šventojo Pranašo (sas) gyvenimą, remdamasis „Bukhari“, minėjo, kad Hazrat Fatimah (ra) pasiskundė, jog malant girnomis jai skauda rankas. Norint sumalti miltus ar grūdus, girnas reikėjo sukti rankomis, ir tai kėlė skausmą. Tuo pat metu pas Šventąjį Pranašą (sas) buvo atvežta vergų. Hazrat Fatimah (ra) nuvyko pas Šventąjį Pranašą (sas), bet nerado jo namuose, todėl ji pranešė Hazrat Aishah (ra) apie savo vizitą ir grįžo namo. Kai Šventasis Pranašas (sas) grįžo namo, Hazrat Aishah (ra) pranešė jam apie Hazrat Fatimah (ra) atvykimą. Tai išgirdęs, Šventasis Pranašas (sas) atvyko pas Hazrat Fatimah (ra) į namus. Hazrat Fatimah sako: mes jau buvome atsigulę į lovas, aš, pamačiusi jį atvykstant, norėjau atsikelti, bet Šventasis Pranašas (sas) pasakė: „Gulėkite savo vietose.“ Tada jis atsisėdo tarp mūsų abiejų taip, kad jo pėdų vėsą pajutau ant savo krūtinės. Kai jis atsisėdo, pasakė: „Ar man nepranešti jums ko nors geresnio už tai, ko jūs prašėte?“ Ji Hazrat Aishah (ra) buvo sakiusi: „Aš atėjau dėl šios priežasties, pasakyk jam, kad buvau atėjusi.“ Taigi, Šventasis Pranašas (sas) jiems pasakė: „Aš pasakysiu jums kai ką geresnio. Tai yra: kai gulatės į lovą, trisdešimt keturis kartus ištarkite „Allahu Akbar“ (Takbir), trisdešimt tris kartus ištarkite „Subhanallah“ ir trisdešimt tris kartus ištarkite „Alhamdulillah“. Tai jums yra geriau nei tarnas.“
Hazrat Musleh Maud (ra) rašo, kad iš šio įvykio matyti, jog Šventasis Pranašas (sas) skirstydamas turtą buvo toks atsargus, kad nepaisant to, jog Hazrat Fatimah (ra) reikėjo tarno, o nuo malimo girnomis jai skaudėjo rankas, jis vis dėlto nedavė jai tarno. Vietoje to jis paskatino ją melstis ir atkreipė jos dėmesį į Visagalį Allahą. Jeigu jis būtų norėjęs, būtų galėjęs duoti tarną Hazrat Fatimah (ra), nes tas turtas, kuris atkeliaudavo pas jį (sas) paskirstymui, buvo skirtas padalinti tarp kompanionų, ir Hazrat Ali (ra) bei Hazrat Fatimah (ra) taip pat turėjo teisę į jį. Tačiau jis (sas) buvo labai atsargus ir nenorėjo iš to turto duoti savo artimiesiems ar giminaičiams, nes buvo įmanoma, kad ateityje žmonės iš to padarytų klaidingas išvadas ir karaliai imtų manyti, kad viešas turtas teisėtai priklauso jiems. Tie karaliai, kurie vėliau atsiras bendruomenėje, laikytų tai teisėtu dalyku.
Nors ir dabar tie karaliai laiko tokius dalykus teisėtais. Tai buvo padaryta atsargumo sumetimais. Greičiau, jie net tai, kas neteisėta, laiko teisėtu. Dėl atsargumo jis Hazrat Fatimah (ra) nedavė nė vieno iš tų vergų ir vergių, kurie tuo metu buvo atvežti paskirstymui. Čia taip pat reikia atsiminti, kad Visagalis Allahas paskyrė dalį iš šio turto jam ir jo artimiesiems; tai nebuvo uždrausta, Visagalis Allahas buvo nustatęs tokią dalį. Iš jos jis išleisdavo savo reikmėms ir duodavo savo išlaikytiniams. Tačiau kol kokia nors dalis neatitekdavo jam, jis jos visiškai nenaudojo ir nedavė net brangiausiems savo giminaičiams. Ar pasaulis gali pateikti pavyzdį tokio karaliaus, kuris taip saugotų valstybės iždą? Jeigu tokį pavyzdį ir galima rasti, tai tik tarp šio Tyrojo žmogaus tarnų, kitos religijos negali pateikti tokio pavyzdžio.
Paprastumas dukros vestuvėse
Koks buvo jo paprastumas ruošiant kraitį savo dukrai? Hazrat Ali (ra) pasakoja, kad kai Allaho Pasiuntinys (sas) sutuokė jį su Hazrat Fatimah (ra), jis su ja atsiuntė šiuos daiktus: šilkinę paklodę, odinę pagalvę, prikimštą palmių pluošto, dvejas miltų malimo girnas, odinį vandens maišą ir du ąsočius. Tai yra jo paprastumo standartas. Jei jis būtų norėjęs duoti, galėjo duoti daug ką. Žmonės netgi ima paskolas norėdami paruošti kraitį. Jo kompanionai būtų galėję viską paaukoti dėl jo. Būtų buvę galima daug ką paruošti be jokios paskolos. Buvo daug turtingų žmonių, kurie galėjo parūpinti daiktų, bet jis išlydėjo ją labai paprastai.
Viename perdavime, kurį pasakoja Tikinčiųjų motinos Hazrat Aishah (ra) ir Hazrat Umm Salama (ra), rašoma: mums Šventasis Pranašas (sas) liepė paruošti Hazrat Fatimah (ra). Tą dieną, kai vyko Hazrat Fatimah (ra) vestuvės, reikėjo paruošti ją, kad galėtume nuvesti pas Hazrat Ali (ra). Prieš tai jos papasakojo apie savo kambario paruošimą: mes ištepėme kambarį moliu, tada paruošėme dvi pagalves, prikimštas palmių žievės. Paskui mes pavaišinome žmones datulėmis ir vynuogėmis bei pagirdėme juos saldžiu vandeniu. Mes paėmėme medžio šaką, kurią įtaisėme vienoje kambario pusėje, kad ją būtų galima naudoti drabužiams ar vandens maišui pakabinti. Taigi, geresnių vestuvių už Hazrat Fatimah (ra) vestuves mes nematėme, tai buvo labai paprastos vestuvės. Jos taip apibūdino tas vestuves. Atsižvelgiant į to meto paprastumą, jis nustatė aukštus standartus ir savo dukrai parodė, kad tikrasis dalykas yra paprastumas ir Visagalio Allaho malonė, kurio tikintysis turėtų siekti.
Karalystė ir asmeninės naudos atsisakymas
Hazrat Musleh Maud (ra), kalbėdamas apie šio karaliaus paprastumą, vienoje vietoje sako: „Savo gyvenimo pabaigoje Huzoor (sas) buvo karalius. Dėl to niekam negalėjo kilti abejonių. Tačiau reikia pažvelgti, kokios pasaulietiškos naudos Huzoor (sas) gavo iš šios karalystės? Pavyzdžiui, kiek jis iš šios karalystės aprūpino savo žmonų, vaikų, draugų ir giminaičių patogumą? Gerai pagalvojus tampa aišku, kad Huzoor (sas) iš šios karalystės negavo jokios pasaulietiškos naudos; greičiau per visą savo gyvenimą jis aukojosi dėl žmonių. Huzoor (sas) niekada nepaskelbė užkariautų šalių ar žemių savo nuosavybe. Tas didžiulis skirtumas, kuris atsirado tarp sunitų ir šiitų po jo mirties, iš esmės remiasi tuo faktu, kad Huzoor (sas) nepripažino nuosavybės teisių į užkariautas šalis kaip asmeninio turto, ir nemanė esant teisėtašiuos dalykus perduoti jo šeimai kaip palikimą. Bet ginčai, kurie čia kilo, kilo būtent dėl paveldėjimo klausimo. Taigi, iš valdžios Huzoor (sas) sau nepasipelnė.“
Kalbant apie Šventojo Pranašo (sas) vaikus, mes matome, kad jis pasaulyje nepaliko jiems nieko, netgi Šventojo Pranašo (sas) mirties metu daugelis jo daiktų buvo įkeisti kaip užstatas norint gauti daiktų namų ūkio išlaidoms. Tai įrodo istorija. Kartais žmogaus gyvenime kyla tokių poreikių, kad tenka įkeisti savo turtą. Taip ir jį ištikdavo nepritekliaus ir gausos laikai. Pačios Hazrat Fatimah (ra) atveju pasakojama, kad po vieno mūšio, kai buvo gauta daug turto, Fatimah (ra) paprašė jo iš to turto padovanoti jai vieną vergę, kuri padėtų jai atlikti darbus. Huzoor (sas) pasakė Hazrat Fatimah (ra): „Šis turtas nėra mano; jis priklauso Visagaliam Allahui. Aš negaliu tau nieko duoti iš šio turto. Tu turėtum atsiminti Visagalį Allahą ir pamiršti mintį apie vergę.“
Pagalba šeimos nariams namų ruošoje
Apie jo paprastą gyvenimo būdą namuose ir pagalbą šeimos nariams atliekant namų ruošos darbus yra vienas perdavimas. Aswad (ra) pasakoja: aš paklausiau Hazrat Aishah (ra): „Ką Pranašas (sas) darydavo savo namuose?“ Ji atsakė: „Jis dalyvaudavo savo šeimos darbuose, t.y., padėdavo jiems atlikti darbus. O kai ateidavo maldos laikas, jis išeidavo maldai.“ Daug moterų man iki šiol rašo apie savo vyrus, kad namuose jie elgiasi labai žiauriai ir valdingai. Jie bando būti viršininkais, todėl tokie vyrai turėtų pažvelgti į šį pavyzdį ir pasitaisyti.
Apie tai, kaip paprastai, lyg paprastas žmogus, jis (sas) gyveno savo gyvenimą, yra vienas perdavimas. Hazrat Hasnah bin Khalid (ra) ir Hazrat Sawad bin Khalid (ra) atvyko pas Allaho Pasiuntinį (sas), o tuo metu jis (sas) buvo užsiėmęs sienos ar savo namo taisymu. Abu kompanionai taip pat prisijungė prie jo ir padėjo darbuotis.
Hazrat Aishah (ra) turi dar vieną perdavimą apie Šventojo Pranašo (sas) paprastą gyvenimą ir kasdienę veiklą. Ji sako: manęs paklausė, ką Allaho Pasiuntinys (sas) darė savo namuose? Ji pasakė: Allaho Pasiuntinys (sas) buvo toks pat žmogus kaip ir kiti, jis pats valydavosi savo drabužius, pats melždavo savo ožką ir pats atlikdavo savo darbus. Šio perdavimo paaiškinime rašoma: jis (sas) buvo žmogus; Hazrat Aishah (ra) matė netikinčiųjų įsitikinimą, kad neva Pranašui (sas) nepritinka daryti tuos pačius darbus, kuriuos daro paprasti žmonės. Kiti jį laikė karaliumi, nes karaliai dėl savo puikybės mano esantys pernelyg aukštos padėties, kad imtųsi paprastų, kasdienių darbų kaip Visagalis Allahas citavo jų žodžius:
مَالِ ہٰذَا الرَّسُوۡلِ یَاۡکُلُ الطَّعَامَ وَیَمۡشِیۡ فِی الۡاَسۡوَاقِ
„Kas tai per Pasiuntinys, kuris valgo maistą ir vaikšto gatvėmis?“ (Šventasis Koranas 25: 8)
Hazrat Aishah (ra) paaiškino, kad Šventasis Pranašas (sas) buvo vienas iš Visagalio Allaho kūrinių, žmogus ir vienas iš Adomo palikuonių. Visagalis Allahas suteikė jam pranašystės garbę ir padarė jį pasiuntiniu. Jis (sas) su kūrinija elgėsi labai dorai, o su Visagaliu Allahu buvo nuoširdus ir tyras. Todėl jis irgi atlikdavo tuos pačius darbus, kuriuos darė kiti žmonės, ir elgėsi nuolankiai. Jis padėdavo jiems atlikti darbus, taip savo pavyzdžiu mokydamas žmones būti nuolankiais ir vengti puikybės bei arogancijos. Jo gyvenimas buvo visiškai paprastas.
Pranašo (sas) nuolankumas: Ožkų ganymas už atlygį
Hazrat Abu Hurairah (ra) perdavė, kad Pranašas (sas) pasakė: „Allahas neatsakė nė vieno pranašo, kuris nebūtų ganęs ožkų.“ Jo kompanionai paklausė: „O Allaho Pasiuntiny, ar ir jūs jas ganėte?“ Jis pasakė: „Taip, aš irgi už kelis kiratus ganydavau mekiečių ožkas.“ Kai kurie mokslininkai mano, kad Šventasis Pranašas (sas) neganė ožkų už kiratų atlygį, bet jie teigia, kad „Qararit“ (kiratai) yra vietovės pavadinimas, o tai reiškia, kad Huzoor (sas) ožkas ganė vietoje, pavadintoje Qararit, nes čia hadise pavartotas žodis Qararit. Tačiau daugelio mokslininkų ir komentatorių nuomone tai nėra teisinga, nes toks darbas už atlygį neprieštarauja pranašo orumui. Taip pat ir Šventajame Korane labai aiškiai minimas Hazrat Musa (as) darbas už atlygį. „Al-Qasas“ sūroje, 28 ir 29 eilutėse, pateikiama detalė, kad jis dirbo pas jas už atlygį, paprašytas tų dviejų merginų tėvo, ir vedė vieną iš jų. Todėl tų mokslininkų bandymai neigti, kad Šventasis Pranašas (sas) ganė ožkas už atlygį, yra beprasmis susireikšminimas. Dėl šios priežasties kai kurie biografai ir hadisų komentatoriai taip pat paaiškino, kad „Qararit“ reiškia „kiratai“, o ne kokios nors vietovės pavadinimą. Mūsų „Bukhari“ komentatorius Syed Zain-ul-Abidin Waliullah Shah Sahib taip pat teigia, kad „Qararit“ yra žodžio „qirat“ daugiskaita, o vienas kiratas prilygsta keturioms sidabro dalelėms.
Allama Burhanuddin Halabi sako, kad „qararit“ yra maža dirhamo ar dinaro dalis, už kurią perkami kasdieniai daiktai. Imamas Bukhari savo knygoje pateikia perdavimą, kad Šventasis Pranašas (sas) pasakė: „Aš ganydavau mekiečių ožkas už qararit“, ir tai įrodo, kad čia „qararit“ reiškia atlygį, o ne kokią nors vietovę. Kai kuriuose perdavimuose vietoj žodžio „bil-qararit“ pavartotas žodis „bi-ajyad“, reiškiantis Ajyad vietovę, todėl „qararit“ reiškia atlygį, o Ajyad nurodo vietą.
Pažadėtasis Mesijas (as) sako: „Mūsų Vadovas ir Šeimininkas (sas) didelę savo gyvenimo dalį, tai yra keturiasdešimt metų, praleido bejėgiškume, rūpesčiuose ir našlaitystėje, nė vienas giminaitis ar artimasis tuo vienatvės laikotarpiu neatliko savo pareigų, kylančių iš giminystės ar artimų ryšių. Tas Dvasinis Karalius savo ankstyvoje vaikystėje, kaip ir našlaičiai, buvo atiduotas klajoklėms dykumų moterims, ir būtent šiame bejėgiškume ir skurde Žmonijos Valdovas (sas) praleido savo kūdikystės dienas. O kai jis pasiekė šiokį tokį supratimo amžių, jis tapo kaip bejėgiai našlaičiai, kurie pasaulyje neturi nieko. Tie dykumų gyventojai šiam Pasaulių Šeimininkui (sas) patikėjo ganyti ožkas. Ir nepriteklių dienomis, be žemos kokybės grūdų ir ožkų pieno, jis neturėjo jokio kito maisto.“
Kitoje vietoje Pažadėtasis Mesijas (as) sako: „Tiesą sakant, Visagalis Allahas padarė didžiulę paslaugą priskirdamas pranašams neturto dalį. Šventasis Pranašas (sas) ganydavo ožkas. Musa (as) ganė ožkas. Ar turtingieji gali dirbti tokį darbą? Niekada. Kartą buvo paminėta, kad Šventasis Pranašas (sas) ėjo per mišką. Ten buvo keli vaismedžiai. Keli su juo buvę kompanionai nuskynė vaisius ir pradėjo juos valgyti. Tada jis (sas) pasakė: „Valgykite vaisius nuo ano medžio, jie yra labai saldūs, tai daug geresni vaisiai.“ Kompanionai paklausė: „O Hazrate! Iš kur jūs žinote?“ Jis atsakė: „Kai ganydavau ožkas, aš taip pat ateidavau į šį mišką ir valgydavau šiuos vaisius.“ Taip pat Visagalis Allahas nenustatė, kad pranašai kiltų iš karališkųjų šeimų, nes kitaip juose būtų likusi bent dalelė arogancijos ir puikybės.“
Įtaka be pasaulietiškos didybės
Hazrat Musleh Maud (ra) sako: Jo (sas) aplinkoje nebuvo tokio karalių gyvenimo pavyzdžio, kuris būtų galėjęs padaryti jam (sas) įtaką ir atsispindėti jo (sas) veiksmuose. Taip pat verta paminėti, kad Visagalis Allahas suteikė jam (sas) tokią padėtį, jog dabar jis tapo visų kūrinių dėmesio centru. Iš vienos pusės Roma žiūrėjo į augančią jo jėgą, o iš kitos – Iranas įtartinai žiūrėjo į jo besiplečiančią sėkmę ; abi pusės nerimavo, kokių priemonių imtis norint sustabdyti šį potvynį. Todėl abiejų tų vyriausybių atstovai atvykdavo pas jį ir su jomis prasidėjo susirašinėjimas. Tokioje situacijoje, siekiant padaryti šiems žmonėms įspūdį, atrodė būtina, kad jis šalia savęs taip pat turėtų vergų būrį ir sukurtų tokią aplinką, kuri juos paveiktų ir įbaugintų. Tačiau jis niekada to nepadarė.
Pamirškime apie vergų būrį, jis neturėjo nė vieno tarno net namų ūkio darbams atlikti, ir visus darbus jis atlikdavo pats. Apie Hazrat Aishah (ra) parašyta, kad jos buvo paklausta, ką darė Šventasis Pranašas (sas). Ji atsakė, kad jis padėdavo savo šeimai darbuose (tai arabų kalbos žodis, reiškiantis tarnavimą). O kai ateidavo maldos metas, jis išeidavo maldai. Iš šio perdavimo matyti, kokį paprastą gyvenimą jis gyveno; nepaisant jo karalystės, jo namuose nebuvo nė vieno tarno darbams atlikti. Priešingai, laisvalaikiu jis pats padėdavo savo tyroms žmonoms nudirbti namų ruošos darbus. Allah, Allah! Koks paprastas gyvenimas! Koks neprilygstamas pavyzdys! Ar galima pateikti kokį nors žmogų, kuris, būdamas karalius, parodytų tokį pavyzdį, jog neturėtų nė vieno tarno namų darbams atlikti? Jei kas nors ir parodė tokį pavyzdį, tai tik vienas iš jo tarnų; joks kitas karalius, nesididžiuojantis tarnyste jam, niekada nėra parodęs tokio pavyzdžio. Galima rasti tokių, kurie, bijodami pasaulio, jo išsižadėjo. Atsiras ir tokių, kurie pasinėrė į pasaulį ir jam atsiduodavo, tačiau tokio pavyzdžio, kad dėl pasaulio reformos prisiimtų naštą ant savo pečių ir laikytų savo rankose valstybių valdymo vadeles, bet vis tiek išliktų atskirtas nuo pasaulio ir jo nemylėtų bei pasirinktų skurdą būdamas karalius – to negalima rasti niekur kitur, išskyrus Šventąjį Pranašą (sas) ir jo tarnus. Žmonės, kurie neturėjo nieko ir nerasdavo namų gyvenimui, ar kuriems priešai neleisdavo rasti ramybės niekur, o versdavo keliauti iš vienos vietos į kitą – jų paprastumas nėra koks nors ypatinga pavyzdys. Kas neturi nieko, kaip toks gali gyventi didybėje ir šlovėje? Tačiau būnant visos Arabijos karaliumi, savo rankomis išdalinti žmonėms šimtus tūkstančių rupijų ir pačiam atlikti namų ruošos darbus – tai yra tas dalykas, kuris neabejotinai atkreips įžvalgių žmonių dėmesį.
Nuolankus elgesys su kiekvienu asmeniu
Pažadėtasis Mesijas (as) aiškina, kad Šventojo Pranašo (sas) moralė buvo tokia aukšta, jog net jei sena moteris paimdavo jį už rankos, jis atsistodavo ir atidžiai klausydavosi jos žodžių, ir kol ji pati jo nepaleisdavo, jis jos nepalikdavo. Jis labai paprastai ir nuolankiai jos klausydavosi. Garsaus arabo Hatim Tai sūnus Adi bin Hatim pasakoja: Aš išvykau pas Allaho Pasiuntinį (sas), kol pasiekiau Mediną, įėjau į mečetę ir atvykau pas Allaho Pasiuntinį (sas) bei pasisveikinau. Allaho Pasiuntinys (sas) paklausė: „Kas tu esi?“ Aš atsakiau: „Aš esu Adi bin Hatim.“ Allaho Pasiuntinys (sas) atsistojo ir pradėjo vestis mane link savo namų. Pakeliui sutikome seną moterį, kuri ilgą laiką jam sakė savo poreikius. Šventasis Pranašas (sas) stovėjo ten dėl jos. Savo širdyje aš tariau: „Šis žmogus negali būti karalius; karaliai neturi tokio charakterio taip nuolankiai stovėti kartu su vargše moterimi.“ Tada Šventasis Pranašas (sas) nusivežė mane ir mes įėjome į jo namus. Jis paėmė odinę pagalvę, prikimštą palmių pluošto, metė ją man ir pasakė: „Atsisėsk ant jos.“ Aš pasakiau: „Jūs prisėskite.“ Jis pasakė: „Ne, tu atsisėsk.“ Galiausiai aš atsisėdau ant jos, o jis atsisėdo ant žemės. Pamatęs jo paprastumą, nuolankumą ir kuklumą, aš savo širdyje tariau: „Tai tikrai nėra būdinga karaliams.“ Adi pasakoja: pamatęs Pranašo (sas) puikias manieras ir paprastumą, aš tapau musulmonu.
Maldoms skirtas prašymas dėl pažeidžiamų bendruomenių
Šiuo metu taip pat noriu dar kartą priminti dėl maldų už Pakistano Ahmadžius. Visagalio Allaho ir Jo Pranašo vardu engėjai, kurie iš tikrųjų yra teroristai, arba asmenys, turintys savų asmeninių interesų, itin žiauriai elgiasi su Ahmadžiais. Kartais valstybės pareigūnai taip pat juos remia. Dėl baimės muloms, sulaikytųjų užstatai nėra patvirtinami, o teisėjai bijo priimti sprendimus jų naudai. Yra keletas drąsių pareigūnų ir teisėjų, kurie kartais parodo drąsą, tačiau apskritai riaušininkai islamo vardu šalyje sukūrė baimės atmosferą, ir visas valstybinis aparatas jų bijo. Tegul Visagalis Allahas greitai paruošia priemones sugauti šiems nedorėliams ir riaušininkams. Pakistano Ahmadžiai šiomis dienomis taip pat turėtų sutelkti dėmesį į „Durood“, „Istighfar“ ir tas maldas, kurias aš minėjau. Ypatingą dėmesį skirti savanoriškoms maldoms ir daug melstis ieškant Visagalio Allaho prieglobsčio nuo šių engėjų. Tegul Visagalis Allahas suteikia jiems jėgų tai daryti.
Panašiai ir Malaizijoje Bendruomenės atžvilgiu sąlygos taip pat labai blogos. Ten tam tikros vyriausybinės institucijos taip pat persekioja Ahmadžius, mūsų mečetėse rengiami reidai ir vykdomi nepagrįsti suėmimai. Tegul Visagalis Allahas taip pat apsaugo Malaizijos Ahmadžius ir suteikia jiems ramybę.