Šventojo Pranašo (sa) kilnus nuolankumo pavyzdys
Jo Šventenybė Hazrat Mirza Masroor Ahmad (aba) po Tašahhud, Tauvvuz ir Sūros Al-Fatiha pasakė:
Buvo kalbama apie Šventojo Pranašo Muhammado (sa) nuolankumo ir kuklumo aspektus. Šiandien taip pat kalbama apie tai. Koks buvo jo (sa) nuolankumo standartas?. Jis (sa) tai išreikšdavo pateikdamas pavyzdžius iš smulkmenų. Todėl iš Jahja bin Abi Kasiro (ra) perduodama, kad Allaho Pasiuntinys (sa) pasakė:
„Aš valgau taip, kaip valgo vergas, ir sėdžiu taip, kaip sėdi vergas, nes aš taip pat esu tik tarnas.“
Tai reiškia, kad manyje nėra vadų ir lyderių arogancijos bei tuštybės. Panašiai yra ir kitas pasakojimas. Iš Hazrat Anaso (ra) perduodama, kad Allaho Pasiuntinys (sa) turėjo kupranugarę, vardu „Adhbaa“, ir ji buvo tokia greita, kad joks kitas kupranugaris negalėjo jos aplenkti. Atvyko beduinas, jodamas ant savo jauno kupranugario, ir lenktynėse tas kupranugaris aplenkė Adhbaa. Musulmonams buvo labai nemalonu, kad Adhbaa atsiliko ir jis išsiveržė į priekį, arba, jei ji ir buvo aplenkiama, jie būtų ją sustabdę, nes tai buvo Šventojo Pranašo (sa) kupranugarė. Bet kokiu atveju, Allaho Pasiuntinys (sa), reaguodamas į jų elgesį, pasakė:
„Tai yra Allaho teisė: tai, ką Jis pasaulyje iškelia, tą Jis ir nuleidžia. Čia nėra jokios priežasties pykti, nes tai daro pats Allahas. Dalykai kyla į viršų ir leidžiasi žemyn.“
Paprasti žmonės tokioje situacijoje pradeda pavydėti, tačiau priešais jį (sa) visada buvo Visagalio Allaho esybė, ir Jis norėjo pasauliui parodyti tik Jo didybę. Kaip nuolankiai jis (sa) pasakė, kad čia nėra reikalo pykti. Jokio poreikio nėra. Tai tik parodo Visagalio Allaho didybę.
Toliau kitą nuolankumo pavyzdį pateikia Hazrat Umaras (ra), sakydamas, kad jis paprašė Pranašo Muhammado (sa) leidimo atlikti Umrą. Jis (sa) maloningai suteikė leidimą ir pasakė:
„O mano broli, nepamiršk manęs savo maldose.“
Hazrat Umaras (ra) pasakoja, kad Pranašas (sa) pasakė tokį dalyką, jog net jei vietoj to būtų gavęs visą pasaulį, jis nebūtų buvęs toks laimingas. Visagalis Allahas nustatė, kad siųsti Durood (palaiminimus) Pranašui (sa) yra būtina, ir tai būtina maldų priėmimui, tačiau tai yra nuolankumo viršūnė, kad jis (sa) prašo savo pasekėjo melstis už jį.
Pagalba kitiems ir kasdieniai darbai
Jis (sa) taip pat nesigėdijo atlikti jokių darbų, net ir pačius mažiausius darbus atlikdavo pats, taip parodydamas ir pamokydamas kitus. Taigi pasakojama, kad Hazrat Abu Saidas Chudris (ra) perdavė, jog Pranašas (sa) ėjo pro berniuką. Berniukas lupo ožkos kailį, tad jis (sa) jį patraukė į šalį ir pasakė pasitraukti, kad parodytų jam teisingą būdą, nes jam (sa) neatrodo, kad berniukas turi įgūdžių lupti kailį. Taigi jis (sa) įkišo ranką tarp kailio ir mėsos, ir stūmė ją gilyn, kol ji pasislėpė iki pažasties. Tada jis (sa) pasakė:
„Daryk taip. O berniuk, šitaip lupk kailį.“
Jis (sa) atliko visą berniuko darbą ir taip pat jį išmokė.
Panašiai yra ir kitas pasakojimas apie nuolankų kitų žmonių darbų atlikimą. Iš Hazrat Chababo (ra) dukters perduodama, kad ji atėjo pas Allaho Pasiuntinį (sa), norėdama pamelžti ožką arba atvedė ožką melžimui, tad jis (sa) ją pririšo ir pamelžė. Tada jis (sa) pasakė jai atnešti savo didelį indą. Ji buvo atnešusi indą, bet jis (sa) pasakė ne, atnešk dar didesnį. Ji pasakoja, kad atnešė didelį indą, ir jis (sa) į jį melžė pieną, kol šis prisipildė. Tada jis (sa) pasakė:
„Gerk pati ir duok atsigerti kaimynams.“
Be abejo, suprantate, kad dėl jo (sa) maldos palaiminimo pieno kiekis neįprastai padidėjo, todėl jis (sa) jai liepė šiuo palaiminimu pasidalinti su kitais, o iš ožkos tuo metu buvo pamelžta dvigubai daugiau pieno.
Paprastumas bendraujant ir sėdint
Apie pasisveikinimą ir sėdėjimą susirinkime taip pat randamas jo (sa) nuolankumo ir aukštos moralės pavyzdys. Pasakojama, kad Hazrat Anasas bin Malikas (ra) sakė: kai kas nors ateidavo pas Pranašą (sa), jis (sa) paspausdavo jam ranką. Jis (sa) neatitraukdavo savo rankos iš to žmogaus rankos, kol tas žmogus pats jos neatitraukdavo, ir Pranašas (sa) nenusukdavo savo palaiminto veido nuo jo veido, kol tas žmogus pats jo nenusukdavo. Taip pat jis (sa) niekada nebuvo matomas ištiesęs kelius priešais savo pašnekovą.
Yra pasakojimas iš Hazrat Abu Musannos Amlukio (ra), kuris sakė, kad Allaho Pasiuntinys (sa) ir prieš jį (sa) buvę pranašai vaikščiodavo pasiremdami lazda ir ant jos atsiremdavo. Ši lazda buvo skirta ne tam, kad įbaugintų ar parodytų kokią nors didybę, bet tai buvo daroma iš nuolankumo ir kuklumo prieš Visagalį Allahą, o Šventojo Pranašo Muhammado (sa) nuolankumas buvo pats didžiausias.
Tada jis (sa) labai išmintingai pataria dėl nuolankumo, kaip pasakojama Ibno Hazmo )ra) perdavime, kad Pranašo (sa) akivaizdoje įvyko pasididžiavimo varžybos tarp kupranugarių savininkų ir avių savininkų. Kiekvienas kažką sakė; kupranugarių savininkai, turėję daugiau kupranugarių, sakė: „Mes esame didesni už jus, ir mūsų turtas yra didesnis.“. Avių savininkai sakė: „Mūsų yra daugiau.“. Taigi Allaho Pasiuntinys (sa) nuvyko ten, kur vyko šios varžybos ir ginčai, ir pasakė:
„Mozė buvo pasiųstas kaip pranašas ir jis ganė avis, Dovydas buvo pasiųstas kaip pranašas ir jis ganė avis, aš taip pat buvau pasiųstas kaip pranašas ir aš taip pat ganiau savo šeimos avis Adžijato vietovėje.“
Jis (sa) pamokė besididžiuojančius, ir taip pat paguodė tuos, kuriems buvo rodomas pasididžiavimas – avių savininkus, kurie buvo menkinami. Adžijatas, kurį jis (sa) paminėjo, yra vieta Mekoje netoli Safos; ši vieta taip pat vadinama Džijatu.
Elgesys su vargšais ir paprastais žmonėmis
Jame (sa) nebuvo jokios puikybės. Su vargšais jis (sa) taip pat bendraudavo nuolankiai. Jis (sa) juos guosdavo, kaip pasakojama Hazrat Anaso bin Maliko (ra) atpasakojime, kad tarp dykumos gyventojų, tai yra kaimo gyventojų, buvo vienas žmogus vardu Zahiras. Jis atnešdavo Šventajam Pranašui (sa) kaimo dovanų, įvairių tenykščių kaimo gėrybių, o kai jis ketindavo išvykti, Šventasis Pranašas (sa) taip pat aprūpindavo jį gausybe daiktų ir išlydėdavo. Šventasis Pranašas (sa) sakydavo, kad Zahiras yra mūsų draugas iš dykumos, tai yra iš kaimo, o mes esame jo draugai iš miesto. Vieną dieną atsitiko taip, kad Zahiras turguje pardavinėjo savo prekes, kai Šventasis Pranašas Muhammadas (sa) priėjo prie jo ir iš nugaros apglėbė jį savo krūtine. Hazrat Zahiras (ra) negalėjo matyti Huzuro (sa), todėl paklausė: „Kas čia, paleisk mane“, bet kai atsisuko ir atpažino Šventąjį Pranašą (sa), jis pradėjo glausti savo nugarą prie Šventojo Pranašo (sa) palaimintos krūtinės. Šventasis Pranašas (sa) pradėjo sakyti:
„Kas pirks šį vergą?“
Hazrat Zahiras (ra) atsakė: „O Allaho Pasiuntiny (sa), tada jūs patirsite nuostolingą sandorį su manimi. Kas mane pirks?“. Tuomet Šventasis Pranašas Muhammadas (sa) pasakė:
„Allaho akivaizdoje tu esi ne nuostolingas sandoris (ne prasta prekė)“,
arba jis pasakė:
„Allaho akivaizdoje tu esi labai vertingas.“
Pateikdamas šį įvykį viename pamoksle, Hazrat Musleh Maudas (ra) tai paaiškino taip, kad buvo vienas Huzuro (sa) bendražygis, kuris dėl kažkokio įgimto defekto buvo labai negražus, tai yra, jo išvaizda nebuvo labai gera, ir jis taip pat buvo labai neturtingas; jo kūnas ir drabužiai buvo dulkėti, ir tokios būklės, permirkęs prakaitu, jis turguje kažkam kažką pardavinėjo, bet tas bendražygis turėjo kažką, kas buvo vertinga Huzuro (sa) širdyje. Jis (sa) jį labai vertino, net ir tokios būklės, kai jis pats sau jautė pasišlykštėjimą ir manė, kad yra išsitepęs prakaitu. Ant jo buvo užkritusios dulkės, ir jis pats tikriausiai jautėsi nepatogiai. Tuo metu Huzuras (sa) priėjo jam iš nugaros ir, kaip žaidžiama su vaikais, savo rankomis uždengė jam akis. Apgraibęs jis suprato, kad tai Huzuro (sa) rankos, nes ant Huzuro (sa) kūno nebuvo plaukų arba jų buvo labai mažai, ir kūnas buvo labai švelnus, todėl jis taip pat su meile pradėjo trinti savo kūną į Huzuro (sa) kūną, dėl ko Huzuro (sa) kūnas ir drabužiai taip pat pradėjo teptis, bet Huzuras (sa) nė trupučio nesupyko. Huzuras (sa) uždėjo ranką ant jo ir pasakė:
„Tai mano vergas, ar yra kas nors, kas jį nupirktų.“
Dėl to jo širdis persipildė emocijomis. Tai yra to bendražygio, ir jis pasakė Huzurui (sa): „Mano valdove, tai juk nenaudingas ir bevertis daiktas, kas jį pirks.“. Huzuras (sa) pasakė:
„Jokiu būdu ne. Visagalio Allaho akyse jis turi didelę vertę.“
Šventojo Pranašo (sa) namų gyvenimas ir susirinkimai
Hazrat Hasanas bin Ali (ra), vienoje vietoje apibūdindamas jo (sa) aukštą moralę, nuolankų ir mandagų bendravimą su žmonėmis bei jo (sa) žavesį, sako: aš paklausiau savo dėdės Hindo bin Abi Halos apie Allaho Pasiuntinio (sa) palaimintą išvaizdą, ir jis puikiai apibūdindavo Šventojo Pranašo Muhammado (sa) išvaizdą, todėl norėjau, jis atsakė Tuomet jis atsakė, kad Allaho Pasiuntinys (sa) buvo didingos ir žavios išvaizdos. Jo palaimintas veidas švytėjo kaip pilnaties mėnulis. Tada jis papasakojo visą šį hadisą. Jis pateikė visas smulkmenas, ir Hazrat Hasanas (ra) sako: aš ilgą laiką slėpiau šį pasakojimą nuo Hazrat Husaino (ra); kai galiausiai jam atskleidžiau visą informaciją, kurią jis buvo davęs, paaiškėjo, kad jis mane šiuo klausimu jau aplenkė, ir dar prieš mane paklausė jo to paties, ko klausiau aš. Be to, paaiškėjo, kad jis net iš savo tėvo išklausinėjo apie Šventojo Pranašo (sa) atvykimą ir išvykimą iš namų bei jo (sa) išvaizdą, ir nepaliko nė vienos nepaklaustos smulkmenos. Hazrat Imamas Husainas (ra) sako: aš paklausiau savo tėvo apie Allaho Pasiuntinio (sa) įėjimą į namus. Pirmi dalykai buvo apie išorę, o kai paklausiau Hazrat Ali (ra) apie namų reikalus, jis pasakė, kad kai Pranašas Muhammadas (sa) grįždavo namo, jis padalindavo namų laiką į tris dalis. Vieną dalį jis skirdavo Didžiajam Allahui, vieną dalį – savo šeimai, o vieną dalį – sau pačiam. Tada jis net savo dalį padalindavo tarp savęs ir žmonių, ir per ypatingus bendražygius perduodavo religines žinias paprastiems žmonėms, ir nieko nuo jų neslėpdavo, o jo (sa) gyvenimo būde bendruomenei skirtos dalies paskirstymo metodas buvo toks, kad suteikdamas leidimą susitikti, jis teikdavo pirmenybę dorybingiems bendruomenės žmonėms, ir jų paskirstymas priklausė nuo jų dorybingumo religijoje: vieni iš jų turėjo vieną poreikį, kiti – du, o dar kiti – kelis poreikius. Jis užsiimdavo jų poreikių tenkinimu ir, atsakydamas į jų klausimus, įtraukdavo juos į tokius darbus, kurie reformuotų juos ir bendruomenę, bei informuodavo juos apie tokius dalykus, kurie būtų jiems naudingi. Jis sakydavo:
„Tie, kurie iš jūsų dalyvauja, tegul perduoda šiuos mokymus tiems, kurių čia nėra, ir perteikite man to žmogaus poreikį, kuris pats negali jo perteikti, nes tas, kuris perteikia valdovui poreikį tokio žmogaus, kuris pats neturi galimybės jo perteikti, tą Visagalis Allahas Prisikėlimo dieną apdovanos tvirtumu.“„Tie, kurie iš jūsų dalyvauja, tegul perduoda šiuos mokymus tiems, kurių čia nėra.“
Taigi, čia yra pamoka pareigūnams, paskirtiems įvairiose vietose, kad jie būtinai turi perduoti centro vadovybei nepasiturinčiųjų prašymus. Pas Pranašą (sa) buvo aptariami tik tokie dalykai, ir iš nieko jis (sa) nepriimdavo jokios kitos kalbos. Žmonės pas Pranašą (sa) ateidavo kaip ieškotojai, ir neišeidavo nieko negavę, o išeidavo tapę tais, kurie buvo nukreipti į gėrį. Jis, tai yra Hazrat Imamas Husainas (ra), sako: tada aš paklausiau savo tėvo apie Šventojo Pranašo (sa) išėjimą iš namų, jis pelnydavo bendražygių širdis ir neatstumdavo jų. Jis atsakė, kad Allaho Pasiuntinys (sa) kalbėdavo tik apie tikslingus dalykus; jis pelnydavo bendražygių širdis ir neatstumdavo jų. Jis gerbė kiekvienos tautos garbingą asmenį ir paskirdavo jį jų valdovu. Jis įspėdavo žmones ir būdavo su jais atsargus, tačiau dėl to nepasikeisdavo Jo šypsena ir geras būdas bendraujant su jais. Tai yra, jis įspėdavo, jei dėl ko nors kildavo įtarimų, bet ne taip, kad dėl to pasikeistų Jo elgesys, atvirkščiai, jis su kiekvienu žmogumi elgdavosi labai mandagiai. Taip, ten, kur to reikalavo atsargumas, jis taip pat imdavosi atsargumo priemonių, nes tarp sutinkamų žmonių būdavo ir įtartinų asmenų. Jis stebėjo savo bendražygius ir klausinėjo žmonių apie žmonių reikalus. Jis girdavo gerus dalykus ir juos stiprindavo, o blogų dalykų blogį atskleisdavo ir laužydavo jų galią. Jis (sa) visur išlaikydavo nuosaikumą ir Jo elgesyje nebuvo jokių prieštaravimų. Jis buvo atidus, kad žmonės netaptų neatidūs ar nepavargtų. Jis buvo pasiruošęs bet kokiai situacijai, pasiruošęs kiekvienai situacijai. Jis neatsiliko nuo savo pareigos ir neperžengė šios pareigos ribų. Jis atlikdavo tiksliai tai, kas buvo teisinga ir būtina. Iš žmonių jam artimiausi buvo tie, kurie buvo geriausi. Jo požiūriu labiausiai nusipelnęs buvo tas, kuris buvo didžiausias geradarys, ir Jo požiūriu aukščiausią rangą turėjo tas, kuris geriausiai rodė užuojautą ir pagalbą kitiems. Aukščiausią rangą turi tas, kuris atjaučia žmones ir jiems padeda; tas, kuris to darydavo daugiausiai, būdavo Jam artimas ir jis jį mėgo.
Hazrat Imamas Husainas (ra) sako: tada aš paklausiau apie Šventojo Pranašo (sa) susirinkimą, ir jis atsakė: atsistodamas ir atsisėsdamas jis (sa) minėdavo Allahą, o kai eidavo pas kokią nors žmonių grupę, atsisėsdavo ten, kur baigdavosi susirinkimas, ir to paties mokė kitus. Jis kiekvienam sėdinčiam duodavo jo dalį; niekas negalėdavo pagalvoti, kad kas nors kitas yra už jį garbingesnis; kas atsisėsdavo šalia Huzuro (sa) ir išsakydavo savo poreikį, Jis su juo išlikdavo tol, kol tas pats atsistodavo ir išeidavo, ir tas, kuris prašydavo jo (sa) patenkinti savo poreikį, nebuvo atstumiamas be dovanos arba be švelnaus atsakymo. Jei ateidavo su poreikiu, jis (sa) jam kažką duodavo, arba, jei negalėdavo duoti, atsakydavo labai švelniai. Jo šypsena, dosnumas ir geros manieros buvo skirtos visiems. Teisių atžvilgiu jis jiems tapo tarsi tėvas; Jam visi buvo lygūs. Jo (sa) susirinkimas buvo žinių, kuklumo, kantrybės ir patikimumo susirinkimas. Jame nebuvo keliamas balsas, neskambėjo garsūs balsai, nebuvo negerbiami gerbtini dalykai ir nebuvo viešinamos kieno nors silpnybės. Visi jame buvo lygūs, ir tik dėl teisumo (Taqwa) vienas už kitą buvo pranašesnis. Dabar viešinamos vienas kito silpnybės, ar ne? Jo (sa) susirinkime taip niekada nebuvo. Vienas su kitu jie elgėsi nuolankiai, gerbė vyresniuosius, gailėjosi jaunesniųjų, teikė pirmenybę nepasiturintiems ir rūpinosi nepažįstamaisiais. Nebuvo taip, kad jei ateina nepažįstamasis, jam nieko neduoda. Jis rūpinosi ir juo.
Pažadėtojo Mesijo (as) įžvalgos apie nuolankumą
Hazrat Pažadėtasis Mesijas (as) sako:
„Žmonės, išnykę Allaho malonėje, nenori jokio laipsnio ar vadovavimo. Užuot siekę šių laipsnių, jie labiau mėgsta atsiskyrimą ir asmeninio garbinimo malonumą, tačiau Visagalis Allahas juos ištraukia kūrinijos labui ir paskiria juos pranašais. Mūsų Šventasis Pranašas Muhammadas (sa) taip pat gyveno oloje ir nenorėjo, kad kas nors apie jį žinotų; galiausiai Visagalis Allahas jį išvedė ir uždėjo jam pasaulio nukreipimo naštą. Pas Šventąjį Pranašą (sa) ateidavo tūkstančiai poetų ir deklamuodavo poeziją jo garbei, bet prakeikta ta širdis, kuri mano, kad Šventasis Pranašas (sa) didžiavosi jų gyriumi, t. y. kad jis tuo džiaugėsi. Jis į juos žiūrėjo kaip į negyvą vabzdį. Tikrasis pagyrimas yra tas, kurį Allahas suteikia iš dangaus. Šie žmonės yra paskendę asmeninėje meilėje, jiems nerūpi pasaulio pagyrimai ir liaupsės. Taigi, tai toks statusas, kad Allahas giria ir šlovina juos iš dangaus ir sosto.“
Toliau Hazrat Pažadėtasis Mesijas (as) sako:
„Kažkoks krikščionis atėjo pas mūsų Pranašą (sa); Hazrat (sa) parodė jam didelį svetingumą. Jis buvo labai alkanas, ir Hazrat (sa) jį taip gausiai pamaitino, kad jo pilvas tapo labai pilnas. Naktį jis maloningai davė jam savo antklodę. Kai jis užmigo, jį ištiko toks stiprus viduriavimas, kad jis negalėjo jo sulaikyti, ir jis pasituštino pačioje antklodėje. Atėjus rytui, jis pagalvojo, kad matydami jo būklę, jie juo šlykštėsis. Iš gėdos jis išėjo ir pasišalino. Kai žmonės tai pamatė, jie pasakė Hazrat (sa), kad krikščionis sugadino antklodę. Joje buvo pasituštinta. Hazrat (sa) pasakė: ‚Duokite ją man, kad aš ją išvalyčiau.‘ Žmonės tarė: ‚Hazrat (sa), kodėl jūs varginatės, juk mes esame čia, mes ją išvalysime.‘ Šventasis Pranašas (sa) atsakė, kad jis buvo Jo svečias, todėl tai yra Jo paties darbas, ir atsistojęs bei paprašęs atnešti vandens, Jis pats pradėjo ją valyti. Jis su didžiausiu nuolankumu išvalė svečio paliktus nešvarumus. Kai tas krikščionis nuėjo apie vieną kosą (matavimo vienetas), jis prisiminė, kad ant lovos pamiršo savo auksinį kryžių. Todėl jis grįžo atgal ir pamatė, kad Hazrat (sa) pats valo jo išmatas nuo antklodės. Jį apėmė gėda ir jis pasakė, kad net jei jis pats būtų turėjęs šią antklodę, niekada nebūtų jos plovęs. Iš to jam tapo aišku – jis pagalvojo, kad iš to tapo aišku, jog toks žmogus, kuris turi tiek nesavanaudiškumo, tiek nuolankumo, yra nuo Visagalio Allaho. Tada, pamatęs šį jo (sa) poelgį, jis tapo musulmonu.“
Nuolankumas priimant pirmąjį apreiškimą
Tuo metu, kai Šventajam Pranašui (sa) buvo atsiųstas pirmasis apreiškimas, taip pat atsiskleidė jo (sa) nuolankumas ir kuklumas. Hazrat Musleh Maudas (ra), apibūdindamas Hiros olos įvykį, sako, kad pirmasis apreiškimas nusileido Hiros oloje, kai Gabrielius pasirodė Šventajam Pranašui Muhammadiui (sa) ir pasakė „Iqra“, tai yra „Skaityk“. Atsakydamas į tai, Šventasis Pranašas (sa) pasakė: „Ma ana bi qari“ – aš nemoku skaityti. Tai reiškė, kad ši našta neturėtų būti jam užkrauta, nes tuo metu prieš Pranašą (sa) nebuvo padėta jokia knyga, kurią Pranašas (sa) turėtų perskaityti, bet viską, ką Gabrielius pasakė, jis turėjo pakartoti žodžiu, ir Pranašas (sa) galėjo tai pasakyti, tačiau Pranašas (sa) parodė nuolankumą, bet kadangi Visagalis Allahas šiam darbui pasirinko būtent jį (sa), todėl buvo pakartotinai pasakyta skaityti. Galiausiai, pasakius trečią kartą, jis perskaitė, ir tada angelas perskaitė tą eilutę:
اِقْرَاْبِاسْمِ رَبِّكَ الَّذِيْ خَلَقَ
Deklamuok vardan savo Viešpaties, Kuris sukurė, —
Panašiai apie šį įvykį kitoje vietoje Hazrat Musleh Maudas (ra) aiškinime, Tafsir-e-Kabir knygoje, Suros Kausar komentaruose, tikriausiai parašė taip:
„Kai jums (sa) buvo atsiųstas apreiškimas, jūs parodėte nepaprastą nuolankumą. Mes matome, kad kitiems žmonėms, jei jie gauna kokį nors apreiškimą arba susapnuoja sapną, jie beatodairiškai bėga pas kitus ir pasakoja, kad mums buvo šis apreiškimas ir susapnavome šį sapną, bet pas jus (sa) ateina Gabrielius ir sako: „Skaityk“, o jūs sakote: „Aš nemoku skaityti.“ Tris kartus jūs pasakėte tą patį, bet kai pamatėte, kad Visagalis Allahas primygtinai to reikalauja, tada jūs įvykdėte įsakymą, ir tai padarėte su tokia drąsa, kad jūs nesakėte, kaip Hazrat Mozė (ra), jog ‚mano Viešpatie, duok man kokį nors kitą kompanioną‘, bet jūs vienas prisiėmėte šią naštą ir neprašėte jokio bendražygio pagalbai.“
Hazrat Musleh Maudas (ra) toliau sako, kad kitas jūsų (sa) nuolankumo pavyzdys yra tas, jog vieną dieną susirgo vienas ansaras, ir jūs (sa) nuvykote jo aplankyti bei slaugyti. Grįžtant tas ansaras davė jums (sa) žirgą joti ir pasakė savo sūnui, kad jis eitų su Šventuoju Pranašu Muhammadiu (sa). „Galbūt jam (sa) bus sunku rasti kitą žmogų.“. Tai yra, neatsiras kitas bendrakeleivis kelionei kartu, o atvykdamas jis galės parvesti žirgą atgal. Po trumpo laiko jo sūnus grįžo. Tėvas paklausė sūnaus: „Aš tave išsiunčiau su Šventuoju Pranašu (sa), kad kelyje būtų apsauga ir kad žirgas neišsigąstų, o tu sugrįžai?“. Sūnus atsakė: „Aš buvau priverstas. Kai Šventasis Pranašas (sa) išėjo, jis man pasakė: ‚Sėskis man už nugaros.‘ Aš atsakiau: ‚O Allaho Pasiuntiny (sa), aš negaliu taip nepagarbiai pasielgti.‘ Jis atsakė: ‚Tada aš taip pat negaliu pakęsti, kad tu eitum pėsčiomis, o aš jočiau ant žirgo. Arba sėskis kartu su manimi ant žirgo, arba grįžk namo.‘“. Taigi, sūnus pasakė: „Aš nusprendžiau, kad geriau grįžti, ir Šventasis Pranašas Muhammadas (sa) išjojo žirgu vienas.“
Atsiribojimas nuo pasaulietinės prabangos
Yra pasakojimas, kurį perdavė Hazrat Abdullahas (ra), kad Allaho Pasiuntinys (sa) miegojo ant demblio (kilimėlio). Kai jis atsikėlė, ant jo (sa) šono buvo likusi žymė, ir jis pasakė: „O Allaho Pasiuntiny (sa), jei mes jums paruoštume lovą?“. Jis (sa) atsakė:
„Ką aš turiu bendro su šiuo pasauliu? Aš esu tik kaip raitelis, kuris sustoja po medžiu pavėsyje, o paskui keliauja toliau ir jį palieka.“
„Sahih Buchari“ rinkinyje yra Hazrat Umaro (ra) pasakojimas, kuriame jis sako, kad kartą atvyko pas Šventąjį Pranašą (sa). Jis (sa) sėdėjo savo viršutiniame kambaryje ant demblio, ir tarp jo (sa) bei to demblio nieko nebuvo, o po jo (sa) galva buvo odinė pagalvė, prikimšta palmių plaušų, prie jo (sa) kojų gulėjo akacijų lapų krūva, o netoli jo (sa) galvos kabojo neapdorotos odos, ir jis taip pat pamatė to demblio žymę ant jo (sa) šono. Ant kurio jis (sa) gulėjo, nesvarbu, koks tai buvo demblys, ir tai pamatęs, jis sako: „Aš pravirkau.“. Jis (sa) paklausė: „Dėl ko tu verki?“. Jis atsakė: „O Allaho Pasiuntiny (sa), Chosroes ir Cezaris gyvena tokioje prabangoje, o jūs esate Allaho Pasiuntinys (sa)“. Jis (sa) pasakė:
„Ar nesi patenkintas tuo, kad jiems būtų šis pasaulis, o mums – pomirtinis gyvenimas?“
Hazrat Mesijas (as), apibūdindamas šį įvykį, sako taip:
„Šventojo Pranašo Muhammado (sa) pasimėgavimas pasauliu buvo toks, kad kartą Hazrat Umaras (ra) nuėjo su juo susitikti. Jis išsiuntė berniuką ir paprašė leidimo. Šventasis Pranašas (sa) gulėjo ant palmių demblio, kai Hazrat Umaras (ra) įėjo, jis atsikėlė ir atsisėdo. Hazrat Umaras (ra) pamatė, kad namas yra visiškai tuščias ir jame nėra jokių papuošimų. Ant kabliuko kabėjo kardas, o ten buvo tik tas demblys, ant kurio jis gulėjo ir kurio žymės lygiai taip pat buvo įsirėžusios Jo palaimintoje nugaroje. Hazrat (ra), pamatęs tai, pravirko. Jis paklausė: ‚O Umarai, kas tave pravirkdė?‘ Umaras (ra) atsakė, kad Chosroes ir Cezaris turi prabangos priemones, o jūs, kuris esate Allaho Pasiuntinys ir abiejų pasaulių karalius, gyvenate tokios būklės. Šventasis Pranašas (sa) pasakė: ‚O Umarai, koks mano reikalas su šiuo pasauliu. Aš gyvenu kaip tas keliautojas, kuris jodinėja kupranugariu į savo tikslą. Dykumos kelyje, dėl didelio karščio pamatęs medį, atsipalaiduoja jo pavėsyje, o kai tik prakaitas išdžiūsta, jis vėl išvyksta.‘“
Gailestingumas ir pamokymai apie kasdienę higieną
Su blogo būdo žmonėmis jis (sa) taip pat visada rodė aukštą švelnumo ir nuolankumo moralę. Iš Hazrat Abu Hurairos (ra) perduodama, kad vienas vyras atėjo pas Allaho Pasiuntinį (sa), reikalavo savo teisių ir naudojo griežtą toną. Bendražygiai dėl to supyko, bet Allaho Pasiuntinys (sa) pasakė:
„Palikite jį, nes tas, kuris turi teisę, turi teisę išsakyti savo nuomonę. Nes aš vis tiek turiu atiduoti jo teisę (skolą). Jis turi teisę kalbėti, todėl nupirkite kupranugarį ir atiduokite jam.“
Tas, kuris atėjo atsiimti skolos, jam nupirkite kupranugarį ir atiduokite. Bendražygiai pasakė: „Mes neradome tokio paties kupranugario, koks buvo pasiskolintas, yra tik brangesni kupranugariai. Yra tik geresni už tą“, taigi jis (sa) pasakė: „Nupirkite ir atiduokite būtent tokį, nes geriausias iš jūsų yra tas, kuris geriausiai grąžina skolas.“. Dabar čia kai kurie ginčai kyla dėl to, kad nenorima grąžinti net pradinės skolos sumos, o ginčijamasi, reikalaujant ją sumažinti. Jei mes suprastume šiuos dalykus, daugelis mūsų ginčų pasibaigtų.
Panašiai yra ir toks jo (sa) nuolankumo įvykis: Mekos užkariavimo metu, kai Šventasis Pranašas (sa) įžengė į Masjid al-Haram, Hazrat Abu Bakras (ra) atvedė savo tėvą pas Šventąjį Pranašą Muhammadą (sa); kai Šventasis Pranašas (sa) jį pamatė, jis (sa) pasakė:
„O Abu Bakrai, turėjai palikti šį seną, garbaus amžiaus žmogų namuose. Aš pats būčiau pas jį nuėjęs.“
Tuomet Hazrat Abu Bakras (ra) atsakė, kad: „O Allaho Pasiuntiny (sa), jis labiau nusipelnęs ateiti pas jus, o ne jūs eiti pas jį.“. Hazrat Abu Bakras (ra) pasodino jį priešais Šventąjį Pranašą (sa), o jis (sa) paglostė jam krūtinę ir pasakė: „Priimkite Islamą ir būsite saugus“, ir taip Abu Kuhafa priėmė islamą.
Panašiai apie paprastą gyvenimą namuose, kaip perduodama Hazrat Hasano (ra) pasakojime, kad Allaho Pasiuntinio (sa) durys buvo atviros visiems; jam (sa) nestovėjo joks durininkas, jam (sa) nebuvo patiekiamas maistas dideliuose induose ryte ir vakare, tai yra nebuvo patiekiami jokio aukšto lygio patiekalai. Tas, kuris norėjo susitikti su Allaho Pasiuntiniu (sa), galėjo lengvai su juo (sa) susitikti. Jis (sa) sėdėjo ant žemės, savo maistą taip pat dėdavo ant žemės. Jis (sa) dėvėdavo paprastus ir šiurkščius drabužius. Jojo ant asilo, žmones sodindavosi ant savo jojamojo gyvūno už savęs ir po valgio nulaižydavo savo pirštus, tai yra, juos nuvalydavo.
Apie šį pirštų laižymą „Sahih Buchari“ taip pat yra hadisas, kad Šventasis Pranašas Muhammadas (sa) nurodė, jog pavalgius, prieš valant rankas, tai yra prieš jas plaunant, reikia nulaižyti savo pirštus. Taigi, dėl pirštų laižymo Buchari komentaruose Hazrat Zain al-Abideen Waliullah Shah (ra) parašė – tai yra jo pastaba – kad Hazrat Dr. Mir Muhammad Ismail (ra) sako, jog šį dalyką patyrė visi išminčiai, ir visi gydytojai sutinka, kad žmogaus rankos pirštuose yra ypatinga lytėjimo jėga. Pavyzdžiui, jei norime patikrinti audinio švelnumą, mes negalime įvertinti jo švelnumo niekaip kitaip, kaip tik rankos pirštais, nors jutimo arba lytėjimo jėga yra visame kūne, tačiau, pavyzdžiui, jei norėtume įvertinti švelnumą koja, o ne ranka, mums visiškai nepavyktų. Taip, yra ypatingas elektrinis poveikis, kuris yra apribotas tik ranka, o tiksliau, pirštais. Ir iš tiesų tik ranka, ir netgi tik pirštais, ir yra ypatingas ryšys tarp rankos pirštų ir akies, kuri yra dėmesio organas. Todėl dėmesį sutelkiantys operatoriai taip pat labiau nukreipia savo akis į to asmens pirštus, kuriam jie atlieka procedūrą, ir tokiu būdu per subjektų rankas jie labiau nukreipia savo akių poveikius (mesmerizmą, kurį atlieka). Jie gali sėkmingai daryti norimą poveikį ir pasiekti savo tikslą. Panašiai ir tie vaistai, kurie yra pagaminti rankomis, suteikia daugiau naudos. Nors šiais laikais viskas ruošiama mašinomis, bet anais laikais gydytojai ir medikai taip sakydavo. Ponas Daktaras Ismailas buvo labai išsilavinęs chirurgas ir gydytojas, bet kokiu atveju, taip jis pasakė. Suteikia daugiau naudos lyginant su vaistais, paruoštais mašinomis. Todėl, vadovaujantis šiuo principu, valgymo metu, kai žmogus paims kąsnį pirštais, jo akys kiekvieną kartą, imant kąsnį, kris ant pirštų galiukų, ir tai bus būtent pirštai. Taigi, kai po valgio žmogus, prieš plaudamas pėdas (ar rankas) vandeniu ar šluostydamas drabužius, nulaižys pirštus, akivaizdu, kad tikroji esmė pasieks žmogaus skrandį per riebalus, kurie buvo prilipę prie pirštų, ir tai sustiprins skrandžio veiklą, tai yra virškinimą, ir tokiu būdu maistas bus greitai suvirškinamas. Toks tuo metu buvo gydytojų ir išminčių požiūris. Šiandien daktarai galbūt tam prieštarautų, bet kokiu atveju Šventasis Pranašas (sa) pasakė, kad nulaižyti tai, kas po valgio liko ant rankos, yra naudinga.
Buchari perdavime sakoma:
„nesišluostykite rankų, kol jų nenulaižėte, arba kol nedavėte kam nors jų nulaižyti.“
Komentatoriai rašė apie davimą kam nors kitam nulaižyti, kad tai reiškia duoti savo tarnui, savo sūnui arba žmogui, kuriam nešlykštu laižyti pirštus. Dabar tam, kuris valgė maistą, koks poreikis prašyti kito? Jis pats gali juos nulaižyti. Komentatoriai kartais nuklysta kažin kur. Bet kokiu atveju tai yra nepriimtina ir prieštarauja žmogaus orumui prašyti ko nors kito: „Nulaižyk mano pirštus.“. Tai tikrai gali reikšti, kad pavalgęs žmogus pats nulaižo savo pirštus ir juos nuvalo, taip pat nurodo tiems, kurie yra jo globojami ir ugdomi, kad jie nuvalytų nulaižydami savo pirštus, kad galėtų gauti naudą iš šios medicininės išminties ir kitų tikslų, kurie glūdi šiame Šventojo Pranašo (sa) nurodyme.
Jis (sa) niekada nesigėdijo šluoti ir valyti mečetę. Taigi iš Hazrat Jakub bin Zaido (ra) perduodama, kad Allaho Pasiuntinys (sa) mečetėje susikaupusias dulkes valydavo lazdele. Iš to galima suprasti, kad jis (sa) uždėdavo ant lazdelės galo medžiagą ir taip šluodavo. Hazrat Abu Huraira (ra) pasakojo: Gabrielius sėdėjo su Pranašu (sa), jis (sa) pažvelgė į dangų ir pamatė nusileidžiantį angelą. Gabrielius pasakė: „Tai angelas, kuris niekada nenusileido nuo pat savo sukūrimo dienos iki šios akimirkos.“. Kai tas angelas nusileido, jis pasakė: „O Muhammadai (sa), jūsų Viešpats mane atsiuntė pas jus; Allahas klausia, ar jis turėtų padaryti jus pranašu karaliumi, ar tarnu pranašu.“. Gabrielius pasakė: „O Muhammadai (sa), pasirinkite nuolankumą dėl savo Viešpaties“, tad Pranašas (sa) atsakė: „Geriau, tegu padaro mane tarnu pranašu.“. Tai buvo jo (sa) prigimtis; net jei Gabrielius to ir nebūtų pasakęs, jis (sa) būtų pasakęs tą patį, ir jis (sa) visada to mokė bei savo sekėjams sakė, kad esu tik žmogus pranašas. Bet kokiu atveju šio pasakojimo prasmė yra ta, kad atsiradus tokiai progai, nuolankiai jis (sa) pasakė, kad nenori būti karaliumi pranašu, o tik nuolankiu Allaho tarnu bei Jo pranašu, ir būtent tai yra paminėta mūsų Kalimoje.
Tikrasis musulmono nuolankumas
Kaip tikras musulmonas turėtų būti nuolankus? Viename pasakojime Hazrat Ijadas bin Himaras (ra) perduoda, kad Allaho Pasiuntinys (sa) pasakė:
„Be abejonės, Visagalis Allahas man apreiškė, kad jūs privalote pasirinkti nuolankumą, kad niekas nepažeistų kito teisių ir niekas nesididžiuotų prieš kitą.“
Jo (sa) teisingas tarnas, Hazrat Pažadėtasis Mesijas (as), patardamas mums, sako:
„Reikia rinktis nuolankumą. Išmokti nuolankumo nėra sunku, o ką čia ir mokytis; žmogus pats iš savęs yra nuolankus ir jis buvo sukurtas būtent nuolankumui.
وَمَا خَلَقْتُ الْجِنَّ وَالْاِنْسَ اِلَّا لِيَعْبُدُوْنِ
Ir nesukūriau Aš Džinų ir žmonių niekam kitam, o tik kad jie Mane garbintų.
Arogancija ir panašūs dalykai yra visiškai dirbtini; jei žmogus nusimestų šį dirbtinumą, tada jo prigimtyje būtų matomas tik nuolankumas.“
Patardamas mums ir apibūdindamas Šventojo Pranašo (sa) nuolankumo statusą, vienoje vietoje Hazrat Pažadėtasis Mesijas (as) sako:
„Visagalis Allahas yra labai gailestingas ir dosnus; Jis visokeriopai maitina žmogų ir jam gailestingas, ir būtent dėl šio gailestingumo Jis siunčia Savo paskirtuosius asmenis ir pasiuntinius, kad jie išvaduotų pasaulio žmones iš nuodėmingo gyvenimo, tačiau arogancija yra labai pavojinga liga; tame žmoguje, kuriame ji atsiranda, tai sukelia jo dvasinę mirtį. Aš tikrai žinau, kad ši liga yra blogesnė net už žmogžudystę. Arogantiškas žmogus tampa šėtono broliu. Taip yra todėl, kad būtent arogancija pažemino ir diskreditavo šėtoną. Todėl tikinčiojo sąlyga yra ta, kad jame neturi būti arogancijos, atvirkščiai, jame turi būti randamas nuolankumas, kuklumas ir nusižeminimas, ir tai yra Allaho paskirtųjų žmonių savybė. Juose yra ypatingas nuolankumas ir nusižeminimas, ir labiausiai ši savybė buvo Šventajame Pranaše (sa). Jo (sa) tarno buvo paklausta: ‚Kaip jis su tavimi elgiasi?‘ Jis atsakė, kad tiesą sakant, jis (sa) man padeda labiau, nei aš jam padedu. „Allahumma salli ala Muhammadin wa ala aali Muhammadin wa baarik wa sallim.“
Tai yra aukštos moralės ir nuolankumo pavyzdys, ir tai taip pat yra tiesa, kad dažniausiai iš artimųjų būtent tarnai yra tie, kurie visą laiką būna šalia. Todėl, jei norite pamatyti kieno nors nuolankumo, nusižeminimo, kantrybės ir ištvermės pavyzdį, tai galima sužinoti iš jų. Kai kurie vyrai ar moterys yra tokie, kad jei tarnas padaro nors menkiausią klaidą, pavyzdžiui, arbatos trūkumą, jie iškart pradeda keiktis arba paima botagą ir pradeda jį mušti. Arba, jei sriuboje yra šiek tiek per daug druskos, tai vargšams tarnams prasideda nelaimė. Bendravimas su kitais vargšais atsitinka tada, kai jie miršta iš bado ir išgyvena valgydami sausą duoną, tačiau, net ir žinodami tai, jie į juos nekreipia dėmesio. Jie juos išbando, kai jie ateina kaip elgetos. Visagalis Allahas, kai vargšas ateina pas turtingąjį prašyti pagalbos, Jis iš tikrųjų jį išbando. Tikrasis gerumas yra tas, kad patenkintumėte jų poreikius. Visagalis Allahas yra kiekvienos dalelytės Kūrėjas. Niekas negali Jam prilygti; būtent iš elgesio su vargšais sprendžiama, kiek žmogus neturi dievobaimingumo, ar kiek jis jame dalyvauja, ar dalyvaus. Kiek yra dievobaimingumo, tai matoma iš elgesio su vargšais, o ne iš gero elgesio su turtingaisiais.“
Tegul Visagalis Allahas suteikia mums galimybę vadovautis Šventojo Pranašo Muhammado (sa) mokymais bei jo (sa) Suna ir eiti nuolankumo keliais.
Namaz-e-Janaza Ghaib (už akių atliekama laidotuvių malda)
Po maldos aš taip pat atliksiu už akių (Ghaib) laidotuvių maldą už gerbiamąjį Maliką Daudą Mahmoodą, Muhammado Ishaqo iš Veharos, dabartinio Karačio, sūnų. Praėjusiomis dienomis jis mirė – „Inna lillahi wa inna ilaihi raji’un.“ Visagalio Allaho malone jis buvo Musi. Jo senelis Muhammadas Dinas gyveno Barhtan Walos kaime Sialkoto rajone. 1914 metais jis davė priesaiką nuo Hazrat Khalifatul Masih II (ra) rankos. Tada jiems, Malikui Daudui, buvo suteikta galimybė vietiniu lygiu tarnauti kaip bendruomenės prezidentui, finansų sekretoriui ir Ansarullah organizacijoje. Paskui save jis paliko tris dukras ir keturis sūnus. Vienas jo sūnus, Muhammadas Akmalas, yra bendruomenės misionierius, kuris dabar yra Gambijoje ir ten turi galimybę tarnauti, todėl dėl to, kad yra tarnybos lauke, negalėjo dalyvauti savo tėvo laidotuvėse. Būtent šis sūnus misionierius, Akmalas, rašo, kad:
„Tėvas buvo labai linksmas, besišypsantis ir gyvybingas žmogus. Jis turėjo didelį potraukį pamokslauti, ir visada, kai eidavo į savo žemes Sindhe, ten taip pat ieškodavo progų pamokslauti, skelbdavo tikėjimą žmonėms. Kol Pakistane nebuvo priimtas griežtas įstatymas, jis visada su savimi nešiodavosi lankstinukus ir visada pamokslaudavo, o dėl to jis taip pat padarė įtaką žmonėms. Jis buvo labai svetingas, ir nesvarbu, koks svečias atvyktų, ar tai būtų svečias iš centro, ar koks kitas svečias, jis priimdavo jį svetingai. Savo namuose jis buvo įkūręs maldos centrą; kol nebuvo pastatytas maldos centras, bendruomeninės maldos vykdavo ten. Po Fajr maldos, sakoma, jis taip pat labai garsiai deklamuodavo Šventąjį Koraną, o į jų centrą taip pat ateidavo žmonės iš kitų bendruomenių atlikti penktadienio maldą. Tada jis, eidamas į savo žemes bei laukus, sakydavo, kad kiekviename jų kampe atlikdavo Nawafil (neprivalomas) maldas. Dėl to Visagalis Allahas palaimindavo jo derlių ir šis būdavo dvigubai didesnis nei kitų. Panašiai, dėl namo, kurį jis buvo pastatęs savo kaime, jis pasakė savo vaikams, jog nori atiduoti jį visam laikui bendruomenei, kad jis taptų bendruomenės centru. Tada jis jį atidavė.“
Svetingumas buvo labai ryškus jo bruožas, taip pat tarnystė žmonėms, visiškas paklusnumas bendruomenei ir pamokslų klausymas – tai buvo jo ypatingi bruožai, tegul Visagalis Allahas jam atleidžia.