Vardan Allaho, Maloningojo, Gailestingojo
Nėra kito, verto garbinimo, išskyrus Allahą; Muhammadas yra Allaho pasiuntinys.
Musulmonai, tikintys Mesiju,
Hazrat Mirza Ghulam Ahmad (as) iš Qadiano

Tikėjimas Dievo vienybe

Atrodo, tai yra ganėtinai paprasta ir elementari sąvoka. Turėtų būti nesunku bet kam suprasti Dievo vienybę, ir ten turėtų šis klausimas baigtis. Tačiau ištikrųjų apie šią sąvoką yra daugiau negu galime numanyti. Kai žmogus studijuoja vienybės sąvoka giliai – atranda, kad visa pasaulio religija  sukasi apie šią svarbią ašį. Šis tikėjimas paveikia žmogaus gyvenimą visuose aspektuose. Tai taip pat, reiškia viso  kito neigimą, bet tik ne Dievo. Tikėjimas Dievo vienybe yra ne pabaiga tikėjimo, bet visi kiti tikėjimai prasideda iš šio amžinos tiesos šaltinio. Ji suteikia išsilaisvinimą nuo visų kitų jungų ir atleidžia žmogų nuo visų prievolių, išskyrus tų, kurios yra gimusios iš nuolankumo Dievui.

Šis esminis straipsnis toliau buvo išaiškintas skirtingais atžvilgiais, tiek iš Šventojo Korano, tiek iš Šventojo (Pranašo tebūnie jam taika ir Allah’o palaiminimai) tradicijų. Pavyzdžiui, deklaracija ‘La houl wala kuat illa Billah’  (Nėra viską apimančios galios išskyrus Allah’ą) atidaro naujas duris gilesniam ir platesniam Vienybės supratimui. Tai panaikina visas kitas baimes, išskyrus baimę Dievo. Kita to paties pusė nukreipia mūsų dėmesį į kitą labai svarbų vienybės aspektą, t.y. kad galia pasiekti gerą yra visiškai priklausoma nuo Dievo, ir kad Jis yra Šeimininkas visų jėgos ir galios šaltinių. Todėl, kol pirma dalis yra siejama su neigiamais galios aspektais, antra siejama su teigiamais.

Taikyme žmogaus veiksmų, ketinimų ir motivacijų, šios dvi jėgos yra viską apimančios. Žmogaus ketiniami ir jo vėlesni veiksmai yra visada veikiami ir kontroliuojami baimės arba vilties, ir šiai taisyklei nėra išimčių. Tie kurie daro gerus darbus, daro tai dėl baimės ir vilties, ir tie kurie pasiduoda ydoms yra motivuojami to paties. Netikinčiųjų baimės priklauso neigiamai, nedieviškajai kategorijai ir jos formuoja jų gyvenimus atitinkamai pagal pasaulines baimes. Kartais jie bijo užsitraukti monarchų ar  valdžios organų nemalonę, kartais jie bijo visuomenės bendrai, ar priekabiautojų. Kartais jie blogai elgiasi dėl nepritekliaus ar nuostolių baimės ir t.t.  Pasaulyje pilname ydų, didžioji dalis žmonių veiksmų gali būti paaiškinta siejimu su šiomis baimėmis.

Tikėjimas Vienybe išsklaido visas baimes ir  sutelkia žmogaus mintis prie svarbumo bijoti Dievo, tai reiškia, kad žmogus neturėtų baimintis dėl nedieviškosios nemalonės, bet visada turėtų stengtis išvengti Dievo nemalonės ir formuoti savo gyvenimą pagal tą baimę vieną. Žmogus visada gyvena motyvuotas kažką pamaloninti, pats nebūdamas išimtimi. Ištikrųjų, dažnai jis dirba norėdamas patenkinti save net ir kaina tų žmonių, kurie jam yra brangūs.

Labiau perdėta šio požiūrio forma padaro žmogų garbintoją savo ego. Pasiekti savo tikslą, žmogus turi pamaloninti tuos nuo kurių jo malonė priklauso. Todėl jis turi nesustodamai bandyti laimėti palankumą monarchų, valdžios organų ir t.t.  – ką mes apibūdiname kaip blogiausią vergystės formą. Viltys ir baimės vergo yra visiškai priklausomos nuo jo šeimininko užgaidų, malonių ir nepasitenkinimų. Bedievis žmogus turi daugiau nei vieną šeimininką. Kiekvienas kitas susijęs su jo norais žmogus gali atlikti Dievo rolę jam. Jei jūs paanalizuotumėte galutinę priežąstį socialinių, moralinių ar politinių blogių, pamatytumėte, kad toks garbinimas sunaikina žmogaus minčių ramybę, ir visuomenė pradeda blogėti nesustojamai.

Žiūrint iš šio taško, kai pažvelgi į esminę deklaraciją, kad nėra  kito Dievo tik Allah’o, ir Vieno Vienintelio, visos baimės ir viltys siejamos su objektais kitais nei su Dievu yra išsklaidytos, tarsi būtų pamojuota stebuklinga lazdele. Kitais žodžiais tariant, pasirinkdamas vieną šeimininką esi išlaisvintas nuo vergystės visiems kitiems. Būti tokiu vergu kitų, kaip kad ir jie yra vergai nesuskaičiuojamų dievų tikrai yra blogas sandėris. Bet tai nėra viskas. Dievai, kuriuos tokie žmonės garbina daugelyje atvejų yra jų vaizduotės vaisius, kurie negali padaryti nei gero nei blogo jiems. Dauguma vyrų, kitavertus garbina mirtinguosius tokius pat kaip ir jie, pastatydami savo savimeilę aukščiau visko. Todėl, kiekvienas iš jų lenkiasi egoistiniams dievams, jų norai kertasi vieni su kitų sukurdami chaosą.

Islamiškasis Vienybės suvokimas įdiegia žmogui – žmonių rūšies vienumo suvokimą, ir neskirsto žmonių į rases, etninias grupes, spalvas ir t.t. Tai suteikia gimimą universaliai lygumo sąvokai Islame, kuri yra išskirtinis bruožas. Todėl iš Dievo stebėjimo taško, nesvarbu kur ir kada žmonės būtų gimę, jie stovi lygūs – Jo akivaizdoje. Kaip bus netrukus pademonstruota, tai yra šis pamatas, kuris duodą išsivystymą kitiems esminiams tikėjimams ir doktrinoms Islame. Kaip ir buvo paminėta anksčiau, Islamo Vienybės doktrina yra absoliučiai nedaloma, ji neturi vietos dievybės pridėjimui bet kokia kita forma. Dievas neturi nei tėvo, nei motinos, nei Jis turi sutuoktinį. Jam duoti gimimą sunums ar dukroms yra nesuvokiama.

Kitas svarbus Dievo Vienybės aspektas paminėtas Korane siejamas su visiška harmonija Jo kūriniui. Šios harmonijos sąvoka stipriai apeliavo Einšteinui. Jis buvo priverstas atiduoti duoklę tobulai simetrijai gamtoje, kuri pasak jo reikalavo vieno kūrėjo. Jis buvo mokslininkas, ir jo harmonijos suvokimas buvo apribotas meterealios visatos. Bet Šventasis Koranas kalba apie harmonijos kūrimą visuose galimuose pritaikymuose. Šventasis Šventasis Koranas tvirtina, kad gamtoje sukurtoje Dievo, ir knygose atskleistose Dievo, nėra disharmonijos, kad yra sutapimas tarp vienos Dievo kūrybos srities ir kitos, tarp vienos knygos ir kitos.

Šventasis Koranas toliau teiga, kad yra tobulas nuoseklumas tarp Dievo Žodžio ir tarp Dievo Veiksmų, ir kad nėra prieštaravimų tarp gamtos ir dieviškojo žodžio, kaip buvo atskleista Jo pranašams. Ši tema yra labai gražiai išdėstyta pirmose penkiose  Surah Al-Mulk eilutėse, taip yra aprašyta ir kitose Korano posmuose iš skirtingų aspektų.

Grįžtant prie asmenybės, tikėjimas Vienybe lemia svarbų vaidmenį žmogaus auklėjime ir ugdyme. Tai reikalauja pastovumo tarp žmogaus požiūrio ir veiksmų, pastovumo tarp jo santykių su Dievu ir kitais žmonėmis, taip susiejant kūrinį viena grandine nesulaužomos vienybės. Tai gali būti geriau suprasta sutelkiant dėmesį prie praktinių veiksmų, taip vadinamųjų religinių žmonių, kurie kursto neapykantą vienos visuomenės dalies žmonių prieš kitą – vardan vieno ir to paties Dievo. Šis Dievo Vienybės principas neatitinka tokių praktikavimų, ir neleidžia žmonėms kurti suskirstymo tarp Dievo ir Jo Kūrinio, ir tarp Dievo kurinių.