Pasninkavimas
Pasninkavimas yra dar viena garbinimo forma universaliai randama pasaulio religijose. Nors yra milžiniški skirtumai sietini su pasninkavimo modeliu ir sąlygomis taikomomis jam, centrinė idėja pasninkavimo yra visur. Kur tai nėra aiškiai paminėta, tikriausiai arba tai buvo nutraukta arba tai tiesiog pamažu sunyko ir žmonės nustojo tai praktikuoti. Budos atvejis yra įdomus pavyzdys. Jis pradėjo savo misiją tiesos siekimo su griežta pasninkavimo forma, bet vėliau yra sakoma, kad jis paliko šią praktiką, nes pasninkavimas blogai paveikė jo sveikatą. Šiuo atžvilgiu mes galime suprasti kodėl jis nutraukė pasninkavimą, bet jis jokiu būdu nenurodė, kad jis nustojo tikėti pasninkavimu. Tikriausiai todėl ir dabar kai kurie budistai vis dar laikosi vienos ar kitos pasninkavimo formos.
Pasninkavimas Islame yra aukštai išsivysčiusi institicija, ir ją reikia studijuoti detaliau. Yra dviejų tipų draudimai susiję su pasninkavimu. Vienas susijęs su privalomu pasninkavimu o kitas yra neprivalomas. Privalomas pasninkavimas toliau yra padalintas į dvi kategorijas:
Yra vienas pilnas mėnesis kiekvienais metais, kuriame pasninkavimas yra nurodytas musulmonams viso pasaulio. Kadangi tas menuo yra menulio mėnuo, jis vis keičiasi santykiu su saulės mėnesiais. Tai sukuria universalų balansą garbintojams. Kartais pasninkavimas žiemos mėnesiais yra lengvas, nes dienos yra trumpos, lyginant su ilgomis žiemos naktimis, kol vasaros mėnesiais dienos tampa ilgos ir įtemptos. Kai mėnulio mėnesiai vis keičiasi per metus, taip ir musulmonai visame pasaulyje turi periodus lengvo pasninkavimo o kartais labai varginančio.
Pasninkavimas Islame prasideda visur su pirmu aušros atėjimu ir pasibaigia su saulėlydžiu. Per šį laiką iš žmogaus yra tikimasi susilaikyti nuo bet kokio maisto ir vandens visiškai. Musulmonų pasninkavimas susideda ne vien tik iš fizinio alkio, bet naktys prieš pasninkavimą reikalauja svarbesnio dėmesio ir atlieka svarbią centrinę rolę pasninkavimo sistemoje. Musulmonai atsibunda kelias valalandas prieš aušrą individualioms maldoms ir prisiminti Dievą. Taip pat, Šventasis Koranas yra skaitomas visuose musulmonų namuose daugiau nei paprastomis dienomis. Didesnioji nakties dalis yra praleidžiama dvasiniams pratimams, kurie sudaro visą pasninkavimo esmę.
Dienos metu, be to, kad musulmonai susilaiko nuo maisto ir vandens, visi musulmonai yra ypatingai paraginti susilaikyti nuo tuščių kalbų, ginčų ir kovų, ar nuo bet kokių panašių veiklų, kurios sumažina tikrų tikinčiųjų orumą. Joks mėgavimasis kūniškais malonumais nėra leidžiamas, net vyras ir žmona dienos metu gyvena atskirus gyvenimus, išskryrus formalius žmonių santykius bendrus visiems žmonėms.
Islame išmaldos davimas ir skurtančiųjų priežiūra yra taip aukštai pabrėžiama, kad ji tampa musulmonų gyvenimo dalimi. Tačiau, Ramadano metu, pasninkavimo mėnesyje, musulmonai yra reikalaujami padvigubinti savo pastangas šioje srityje. Yra pranešama, kad Šventasis Pranašas (sa) pastoviai leisdavo pinigus skurstančiųjų labui, ir buvo lyg švelnus vėjalis visada atnešantis paguodą ir komfortą tiems, kuriems to reikia.Tačiau Ramadano metu, Ahadith pranešėjai Šventojo Pranašo (sa) pasakymai, primena mums, kad tas švelnus vėjalis pagaudavo greitį ir pūsdavo lyg stiprūs vėjai. Išmaldos davimas ir skurtančiųjų priežiūra yra taip stipriai pabrėžiama, kad nėra metuose periodo kai musulmonai nesiimtų tokių filantropinių veiksmų, kaip kad jie daro Ramadano metu.
Antras privalomas pasninkavimas yra dažniausiai susijęs su nuodėmių atleidimu, Dievo. Jis taip pat susijęs, su pažeidimu privalamojo pasninkavimo.
Neprivalomas pasninkavimas yra taip gerai skatinamas, kad jis tampa dorų musulmonų gyvenimo dalimi. Nors dauguma musulmonų pasninkauja tik Ramadano mėnesį, kai kurie iš jų pasninkauja kartais arba tada kai jie yra bėdoje. Yra tikėtina, kad malda siūloma pasninkavimo metu yra labiau produktyvi, tad kai kurie žmonės pasninkauja papildomai siekdami apsisaugoti nuo jų problemų, bet kai kurie tai daro norėdami laimėti specialių malonių iš Allah’o. Tam nėra limitų, išskyrus kad Islamo Įkūrėjas stipriai atkalbėjo tuos, kurie prisiekė pasninkauti nesustodamai visą savo gyvenimą. Kai Šventasis Pranašas (sa) sužinojo apie tokį atvejį, jis nepritarė tokiai praktikai ir išpeikė žmogų, kuris siekė pasiekti išsilaisvinimą versdamas savo valią Dievui. Šventasis Pranašas (sa) pasakė tam žmogui, „sudarydamas sau nereikalingą problemą ar diskomfortą, ne vien tik tu negalėsi pamaloninti Dievo, bet ir gali užsitraukti Jo nemalonę“. Jis nurodė, kad pabrėžiant griežtumą yra tikėtina, kad tapsi aplaidus savo žmonai ir vaikams, giminėms ir t.t.
Šventasis Pranašas (sa) jam specialiai priminė, kad jo atsakomybių sritis yra susijusi su žmogiškaisiais santykiais: „Daryk savo pareigą Dievui taip pat, kaip ir pareigą Dievo kūrinui vienodai“, buvo jo patarimas. Kai kuriems, po jų nesustojama maldavimo, jis leido neprivalomus pasninkavimus tik Deivido (as) pavyzdžiu. Šventasis Islamo įkūrėjas (sa) pasakė jiems, kad tai buvo Deivido praktika pasninkauti vieną dieną ir susilaikyti nuo pasninkavimo sekančią, tad jis pasninkaudavo kintamomis dienomis. Tad Šventasis Pranašas (sa) pasakė, „Aš jums galiu leisti tik tiek ir ne daugiau“.
Pasninkavimo institucija yra labai svarbi, nes ji puoselėja tikintyjį beveik visose jo dvasinio gyvenimo srityse. Tarp kitų dalykų, tikintysis išmoksta savo asmeniška patirtimi ką reiškia alkis, skurdas, vienišumas ir kiti diskomfortai, kuriuos patiria mažiau laimingi visuomenės atstovai. Susilaikymas nuo tokių praktikų Ramadano mėnesio metu yra leistinas kiekvieną dieną ir atlieka kuriamąją role išgryninant žmogaus characterį.