Hadž
Dar vienas pavyzdys, kuris demonstruoja Islamo draudimų universalumą susijusį su religija yra Hadž, piligrimystė. Piligrimystės įvedimą galime rasti visose pasaulio religijose, bet piligrimystės vietos yra išsimėčiusios skirtingose vietose, vienoje ar keliose šalyse. Žmogus negali rasti vienos centrinės vietos, kurią visi religijos siekėjai turi aplankyti bent vieną kartą jų gyvenime. Yra nuostabu, kad Islame mes randame būtent tokią vietą Mecca (Meka), kur yra tikimasi iš musulmonų visame pasaulyje susirinkti ir praleisti apie dešimt dienų visiškai paskirtų Dievo atminimui. Piligrimai iš visų šalių, tautų ir visų rasių bei amžių, vyrai, moterys ir vaikai, jie visi susirenka vieną kartą metuose fantastiniam raliui, kuris kartais yra skaičiuojamas milijonais. Šis didis atvaizdavimas universalumo nėra matomas jokioje kitoje religijoje. Todėl, visi tie pirštai, kurie buvo pakeliami skirtingose Islamo mokymo srityse, nurodo į tą pačią žmonių susivienijimo žinute žemėje po Dievo Vienumu.
Piligrimystės įvedimas gali būti atsektas iki Abraomo (as) laikų. Korane yra labai aiškūs pareiškimai apibūdinantys tai kaip senovinę instituciją, prasidėjusią nuo neatmenamų laikų kai pirmasis Dievo Namas buvo pastatytas Mekoje. Senoviniais laikais Meka buvo tariama kaip Baka, taigi Šventasis Koranas nurodo pirmąjį namą pastatytą ne Mekoje, bet Baka. Tai taip pat yra vadinamas Bait-ul-Ateeq, arba seniausias namas. Abraomas (as) prikėlė jį iš griuvėsių, kuriuos jis rado sekdamas dieviškuosius nurodymus, ir jis buvo pasakytas Dievo atstatyti su savo sunaus Ismaelio (as) pagalba. Tai, taip pat, yra ta pati vieta, kur jis paliko savo žmoną Hagar ir kūdikį sūnų Ismaelį (as), vėlgi su dieviškąja instrukcija. Bet darbas reikalingas atlikti Dievo Namui laukė dėmesio iki kol Ismaelis (as) paaugo iki amžiaus, kur jis galėjo padėti savo tėvui. Taigi, abu jie dirbo kartu siekdami atstatyti namą ir pradėti piligrimystės įvedimą.
Daug apeigų atliekamų per piligrimystę yra išsišaknyje tose ankstyvosiose dienose Dievo Namo atstatymo, ir kai kurios net prieš jas. Pavyzdžiui, bėgimas tarp Safa ir Marwah dvejų mažų kalvų arti Dievo Namo, yra daromas siekiant prisiminti, kai Hagar ieškojo žmogaus pėdsakų ženklų padėti jai ir jos vaikui sunkiomis valandomis. Vaikas yra apibūdinamas , kaip labai neramus dėl agonijos troškulio, ir net spyrė su koja į žemę iš tos nevilties. Toje vietoje, sakoma ištryško fontanas, kuris egzistuoja ir dabar. Vėliau šulinys buvo padarytas aplink tą vietą ir jo vanduo yra laikomas palaimintu vandeniu. Dauguma piligrimų, kurie atlieka Hadž bando pasiimti šiek tiek vandens iš ten norėdami palaiminti savo gimines bei draugus.
Yra ir kitos apeigos ir tradicijos kurios turėtų būti trumpai paaiškintos. Atlikdami Hadž piligrimai nedėvi jokių siutų drabužių, jie rengiasi dvejomis laisvomis paklodėmis. Tai nurodo, kad ši tradicija yra senovinė. Taip pat nurodo, kad Hadž institucija prasidėjo tais laikais kai žmogus dar nubuvo išmokęs pasiūti drabužių. Žmonės tik pradėjo save pridengti. Todėl atrodo, kad norėdami atminti tuos senovinius žmones, kurie ėjo ratais apie pirmąjį namą pastatytą garbinti Dievą vilkėdami tokias primityvias sukneles, piligrimai yra reikalaujami daryti tą patį. Taip pat galvos skutimas yra svarbus bruožas, kuris yra universaliai randamas kaip simbolis atsidavimo tarp vienuolių, dvasininkų, atsiskyrėlių ir višnų. Tai tik toliau prideda prie universalumo to charakterio. Moterys yra išimtis nuo galvos skutimo, tačiau simboliškai jos nusikerpa savo plaukus kaip atminimo dovaną. Taip pat vietose, kur Hazrat Abraomas (as) yra žinomas prisiminęs Dievą jausmingai ir išaukštinęs Jo šlovę garsiai melsdamasis, piligrimai yra reikalaujami daryti tą patį tose pat vietose.