Dievo Knygos
Atsigręžkime į trečią tikėjimo straipsnį, kuris yra tikėjimas knygomis. Musulmonams privaloma tikėti ne tik dieviškuoju raštu atskleisto Šventajam Islamo įkūrėjui, kuris yra vadinamas Koranu, bet taip pat yra svarbu kiekvienam musulmonui tikėti tokiais dieviškais apsireiškimais pateiktais kitiems pasiuntiniams, nesvarbu iš kur ir kuriame amžiuje tai įvyko. Esminis musulmonų tikėjimas yra, kad jei kažkas išpažystą tikėjimą Korano šventosios prigimties ir atsisako pripažinti dieviškąją kilmę kitų knygų, tokių kaip Senasis Testamentas ir Naujasis Testamentas, jo išpažinimas Islamo butų pripažintas negaliojančiu.
Šis tikėjimas išprendžia dalį problemų, bet sukuria kitas, ir turi būti išstudijuotas labiau. Jis suteikia pagrindus ant kurių žmonių vienybė galėtų būti pastatyta žemėje, atitinkamai su jo tikėjimu Dievo Vienybės. Tai pašalina šaknį, atsakingą už tarp-religinę disharmoniją ir nepasitikėjimą. Bet šis tikėjimas dieviškąja visų knygų prigimtimi sukelia daug labai sudėtingų klausimų.
Bestudijuodami knygas, kurios tvirtina esančios dieviškosios prigimties, mes randame prieštaravimus, net tik šalutinėse srityse jų mokymų, bet taip pat pagrindiniuose ir esminiuose tikėjimuose. Tad negali būti, kad jie visi atėjo iš to paties amžinos šviesos šaltinio. Tipinis pavyzdys, gali būti gerai atvaizduojamas faktu, kad daugelis tokių knygų yra pilnos ištraukų, kurios yra suprantamos ir interpretuojamos jų pasiekėjų ir priveda prie tikėjimo mažesnėmis dievybėmis, kurios dalinasi dieviškumą su Aukščiausiąja Butybe. Kai kuriose knygose, Dievas yra pristatomas, kaip dievų šeimos galva, ir turintis partnerius, sūnus ir dukteris. Kitose knygose, šventos žmogiškosios figuros yra priskiriamos turinčiomis nežmogiškas galias, kurios yra tinkamos priklausyti tik Dievui. Yra ir kitų knygų, kuriose Dievo Vienybė yra pabrėžiama taip stipriai ir be kompromisų, nepaliekant vietos niekam dalintis Dieviškosiomis savybėmis bet kuriuo budu. Šventasis Koranas, išsiskiria šiuo aspektu tarp visų raštų iš pagrindinių pasaulio religijų.
Kaip Šventasis Koranas išprendžia šią dilemą? Pasak Korano, tai yra universali tendencija – palaipsniui įterpti žodžius į dieviškuosius mokymus, kurie buvo užtikrinti religijos įkurėjams. Pakeisti sąvoką Vienybės į politeizmą yra tos pačios tendencijos pasireiškimas. Mes neabejotinai, galime surasti įrodymus šios tiesos sekdami istorinius pakeitimus tekste, ar teksto interpretacijas, nuo to laiko kai raštas buvo atskleistas pirmą kartą. Todėl, Šventasis Koranas sutelkia mūsų dėmesį į faktą, kad visos dieviškosios knygos atitiko jų esminiuose mokymuose tik pradžioje. Nėra reikalinga sekti kaip per amžius knygos pakito, nes logiškai mąstant negali būti jokios kitos išvados tik ta kuri yra padaryta Šventojo Korano. Jei nėra jokio kito Dievo, tik Aukščiausioji Būtybė, ir jei visų religijų tvirtinimai, kad dieviškosios knygos atsirado iš Dievo turėtų būti priimtos, tada turi būti atitikimas tarp tokių knygų, bent jau jų pagrinduose.
Žmogus susiduria su kitu svarbu klausimu susijusiu su būdu, kuriuo galime nustatyti orginalius doktrininius mokymus bendrus visoms religijoms. Žmogus turi surasti logiškai priimtiną metodologiją atskyrimui blogio nuo gėrio. Esminis tikėjimas iš Šventojo Korano perspektyvos yra taip susiderinęs su žmogaus prigimtimi, kad jie lengvai nuskęsta į žmonių širdis vien tik jų teisumo galia.
Jie yra tokie:
وَمَاۤ اُمِرُوۡۤا اِلَّا لِیَعۡبُدُوا اللّٰہَ مُخۡلِصِیۡنَ لَہُ الدِّیۡنَ ۬ۙ حُنَفَآءَ وَیُقِیۡمُوا الصَّلٰوۃَ وَیُؤۡتُوا الزَّکٰوۃَ وَذٰلِکَ دِیۡنُ الۡقَیِّمَۃِ
“Ir jiems nieko nebuvo liepta, išskyrus tai, kad tarnautų Allahui, būdami nuoširdūs Jam paklusdami, (ir) laikytųsi Maldos, ir mokėtų Zakiatą. Ir tai yra teisingo kelio (žmonių) tikėjimas.” (Šventasis Koranas 98:6)
Tai reiškia, kad visų religijų įkūrėjams pasaulyje buvo kategoriškai pasakyta, kad jie privalo garbinti vieną tik vienintelį Dievą nuoširdžiai, atsiduodami jam visiškai ir grynai tik Jam vienam. Jiems taip pat buvo pasakyta reguliariai melstis ( kaip institulionaziluota jų religijoje) ir leisti pinigus (vardan Dievo) nepasiturintiems ir skurstantiems, ir dėl kitų panašių filantropinių tikslų. Yra sunku surasti nepritarimą tam, kad ir kuriai religijai žmogus priklausytų.
Šioje preliminarioje kalboje mes nenorime įsitraukti į ilgą diskusiją apie įvairius garbinimo metodus nustatytus Dievo ir priežastis kodėl jos yra skirtingos. Dabar mes sutelkiame dėmesį į priežastys kodėl religijos atrodo esančios skirtingos tiek pagrindiniais ir tiek detaliais mokymais.
Trumpai mes galime pasakyti, kad laiko ranka yra negailestinga, ir kad nykimo sąvoka yra neatskiriama nuo laiko sąvokos. Viskas kas yra nauja, turi pradėti senti ir pasikeisti. Žmogus gali žiūrėti į griuvėsius didžių pilių ir rūmų su nuostaba, bet net ir pastatai pastatyti tų pačių monarchų ir suprojektuoti tų pačių architektų nėra išimtis šiam įstatymui. Kartais jie yra atkuriami vėlesnių kartų ir jie pakeičia dizainą taip drastiškai, kad pastatas praranda bet kokį savo orginalios formos panašumą. Kartais jie yra apleisti ir tampa griuvėsiais. Pasak Korano, sritys bekompromisių skirtumų visose religijose yra darbai žmonių priklausiančių vėlesniams amžiams. Šviesoje šių universaliai priimtinų Šventojo Korano mokymų, Islamas atrodo išgrindė kelią susivienijimo visoms religijoms, bent jau pamatiniuose dėsniuose. Taigi tai pašalina žmogaus padarytus barjerus ir kliūtis sukurtus išlaikyti religijas atskirtas kaip skirtingus subjektus.
Aukščiau paminėta priežastis nėra vienintelė atsakinga už mokymų išsiskyrimą matomą įvairiose knygose. Kai kurie skirtumai tikrai nebuvo padaryti žmogaus, bet buvo reikalingi tuo laikotarpiu. Kai žmogus laipsniškai pažengė į priekį įvairiose civilizacijos ir kultūros srityse, moksle ir ekonomikoje, skirtinguose istorijos etapuose jam reikėjo specifinių mokymų susijusių su tuo laiko periodu, ir dieviškoji knyga būtų atskleista šiam tiksliui. Šie su tam tikru laikotarpiu susiję mokymai nebuvo universalūs, bet skirti tam tikroms situacijoms ir reikalavimams. Tam tikrais laikais, žmogus gyveno primityviai. Jo protinė pažanga buvo limituota, jo visatos žinios siauros. Jis net pilnai nesuvokė pasaulio, kuriame gyvena. Susisiekimo būdai prieinami jam buvo nepajėgus pagelbėti jam suprasti prigimtį ir žemės platybes bei universalumą žmogaus. Labai dažnai žmogaus egzistencijos suvokimas apsiribojo mažame žemės plote ar šalyje, kuriai jis priklausė.
Daugelyje dieviškjų knygų atskleistų tuose laikotarpiuose, mes nerandame egzistavimo pasaulio už šių limituotų teritorijų, kuriose tie žmonės, kuriems knygos buvo adresuotos priklausė. Tai nebūtinai reiškia, kaip kurie pasaulietiniai filosofai leistų mums manyti, kad šis faktas yra užtektinas įrodyti, kad knygos susijusios su šiuo klausimu buvo greičiau sukurtos žmogaus nei dieviškosios prigimties.
Visi dieviškieji mokymai buvo susiję ne tik su reikalavimais bet taip pat su informacija turima to amžiaus žmonių, kitaip to amžiaus žmonės iškeltų prieštaravimus prieš to laiko pasiuntinius, apkaltindami juos prieštaraujančius bendrai nusistovėjusiems faktams. Tai galėtų sukelti neišsprendžiamą dilema pasiuntiniams, nes jie patys turėjo tokias pačias žinias kaip ir žmonės. Daug įdomių pavyzdžių, galime rasti Šventajame Korane, kur gamtos suvokimas žinomas to laiko žmonėms, buvo įrodytas neteisingu vėlesnio amžiaus išsimokslinusių žmonių. Kad ir kurią poziciją Šventasis Koranas pritaikė, tai vistiek išliktų pažeidžiama prieštaravimams arba šiuolaikinių žmonių arba žmonių gyvensiančių vėliau. Yra nuostabu, kaip Šventasis Koranas išsprendžią šią problemą, ir jokiu budu negali būti kritikuotas šiuolaikinių dienų filosofų ir mokslininkų.
Toliau sekanti iliustracija būtų ypatingo dėmesio. Šio amžiaus žmogui nereikia būti labai išsimokslinusiam, kad jis žinotų, jog žemė sukasi apie savo ašį, bet jei kas nors būtų pasakęs šį pareiškimą prieš 1400-us metų ir drysęs priskirti tai Dievui, arba jis būtų atmestas kaip esantis absoliutus neišmanėlis, arba Dievas būtų buvęs pašieptas, kaip neturintis žinių apie dalykus kuriuos Jis tvirtina sukuręs. Šventasis Koranas budamas universalia knyga visiems amžiams, negalėjo išvengti nepaminėdamas šios temos visiškai, arba žmonės vėlesnių amžių, tokių kaip mūsų, būtų teisingai kaltinę jį dėl neturėjimo žinių apie visatą. Sutikdamas šį iššūkį, Šventasis Koranas kalba apie kalnus toliau esančia ištrauka, pristatydamas juos kaip laisvai kintačius ar plaukiojančius palei krantą, kol tuo tarpu žmonės suvokia juos kaip nepajudinamus.
وَتَرَی الۡجِبَالَ تَحۡسَبُہَا جَامِدَۃً وَّہِیَ تَمُرُّ مَرَّ السَّحَابِ
„Tu matai kalnus ir įsivaizduoji juos esančius stacionarius, kol tuo tarpu jie yra judantys kaip debesys.” (Šventasis Koranas 27:89)
Aišku kalnai neplaukiotų be žemės, kuri juda kartu su jais. Bet gramatinis laikas naudojamas yra laikas naudojamas ateičiai. Tad ištrauka gali būti išversta kaip : „ Kalnai juda nesustojamai, nedarydami jokių pastangų iš jų pusės.“, taip pat gali būti išversta : „Kalnai judės taip lyg buriuotų“. To laiko žmonėms priimtinesnis buvo antras vertimas, bet jie pamiršo pastebėti kitą dalį, kuri sako : „Kol tuo tarpu jūs manote jie yra napajudinami“. Kaip galėtų žmonės bet kokio amžiaus galvoti, kad kalnai yra napajudinami, jei staiga jie pradėtų judėti? Apibūdinimas jų judėjimo, yra nuostabus reiškinys apibūdintas aukščiau minėtoje ištraukoje.
Todėl logiškai, vienintelis tinkamas vertimas būtų : „Kol tu suvoki kalnus esančius napajudinamus, ištikrujų jie yra nuolat judesyje“. Yra ir daugiau panašių pavyzdžių Šventajame Korane, bet aš jau apibūdinau juos kitoje savo kalboje pavadintoje : „Racionalumas ir Atskleidimas susijęs su Žiniomis ir Tiesa“ [Rationality and Revelation in Relation to Knowledge and Truth]. Bet kuris skaitytojas susidomėjęs tolimesnėmis studijomis, gali pasiskaityti daugiau pavyzdžių toje kalboje.
Mes tikrai žinome, kad tuo laikotarpiu kai Vedos buvo atskleistos žmonėms gyvenantiems Indijoje, Indai turėjo mažai žinių apie pasaulius už jūrų. Todėl, ten nėra jokių paminėjimų apie kitas šalis ar žmonių ne iš Indijos, už naturalių ribų už Himalajų kalnų ar jūrų ribų. Tyla Vedų apie šią temą, gali būti tinkama ir gerai suprantama tyla ateinanti iš Dievo. Turėtų būti pasakyta aiškiai, kad faktai paminėti dieviškose knygose yra dvejų kategorijų. Pirma kategorija sudaryta iš pasaulinių faktų, kurie gali būti suprantami ir patvirtinti visų žmonių, nesvarbu kuriai religijai jie priklausytų. Šie yra faktai, kuriuos mes aptarėme aukščiau esančioje kalboje. Kas liečia faktus susijusius su kito pasaulio dalykais, bet koks žmogus gali tvirtinti bet ką apie juos, nes jie slypi už žmogaus patvirtinimo ribų.
Nepaisant skirtumų, pamatiniai panašumo taškai yra visada atsekami, jei tik žmogus pradės gyliau studijuoti orginalias knygas. Kaip archeologai gali atkurti orginalų dizainą studijuodami griuvėsius, taip pat netūrėtų būti sunku atidžiam stebėtojui perskaityti žinutę Vienybės net per rūko uždangalus sukurtus religijų pasiekėjų, kai jie atitolsta nuo laiko pradinių pasiuntinių.
Mes trumpai paminėjome kai kuriuos skirtumus, kurie buvo tyčia sukurti prieš tuos, kurie buvo su žmogaus įsikišimu. Norint iliustruoti paskesnį, mes galima atsigręžti į TOROS mokymus, kurie atrodo atima atleidimo galimybę. Normaliam stebėtojui, moderniame amžiuje tai gali pasirodyti greičiau kaip nedieviškas mokymas, nesubalansuotas ir palankesnis kerštui. Bet akylesnis egzaminavimas to amžiaus reikalavimų parodytų šitą mokymą visai kita šviesa. Mes žinome, kad Izraelio vaikai, buvo valdomi slegiančių ir despotinių Faraono taisyklių, ir iš jų buvo atimtos pagrindinės žmogaus teisės. Jie buvo priversti gyventi gyvenimą pažeminimo ir vergovės, nepripažino teisės gintis ir smogti atgal engiančiajam.
Beveik du šimtmečiai tokio gyvenimo faktiškai apvogė juos, jų kilnių žmogiškųjų sąvybių. Jie greičiau atiduotų savo teisę atkeršyti vardan atleidimo, bet tai tik dar vienas vardas visiško bailumo. Jei jiems būtų duotas aiškus pasirinkimas ar atkeršyti, ar atleisti, būtų mažai iš jų, kurie pasirinktų atleidimą. Taigi, Toros mokymas, nors ir atrodytų griežtas ir pernelyg visapusiškas, jis yra idealiausias mokymas susijęs su to laiko reikalavimais. Tai buvo serganti valstybė, kuri buvo lemta pagydyti su karčia šio įsakymo piliule.
Beveik 13 amžių praktikavimo tokio negailestingo keršto, tikrai sukietino Izraelitų širdis į akmenis. Tai buvo šiuo laikotarpiu, kai Mesijas atėjo, kuris pats buvo gailestingas, mylimas ir kuklus. Jei Dievas šiuo metu leistų žydams pasirinkti atleidimą ar kerštą, jie neabejotinai būtų pasirinkę kerštą, net nesapnuodami apie atleidimą. Iškyla klausimas, koks tūrėtų būti idealus mokymas Jėzaus laikais? Aišku atleidimas, bet be keršto galimybės. Ir tai yra tiksliai kas ir nutiko. Ši iliustracija aiškiai parodo, kad tam tikri mokymai, nors atrodytų prieštaraujantys, bet iš tikro tarnauja tokį patį tikslą, kaip kad Dievo dizainas turėtų. Tikslas yra sergančiųjų gydymas, tik sergantiesiams gali reikėti skirtingų vaistų skirtingais laikais.