Šventojo Pranašo (sas) mokymai ir praktinis dėkingumo išreiškimo pavyzdys

Jo Šventenybė Hazrat Mirza Masroor Ahmad (aba) po Tašahhud, Tauvvuz ir Sūros Al-Fatiha pasakė:

Šventojo Pranašo Muhammado (sas) dėkingumo standartus, jo veiksmus ir posakius aš minėjau pamoksle prieš Jalsą. Šiame kontekste kalbėsiu ir šiandien.

Atkreipdamas dėmesį į padėką Visagaliam Allahui, jis nurodė būti dėkingiems net ir už pačius mažiausius dalykus. Taip Hazrat Anas bin Malik (ra) perdavė, kad Allaho Pasiuntinys (sas) pasakė, jog Visagalis Allahas džiaugiasi Savo tarno veiksmu, kai jis, suvalgęs kąsnį, šlovina Jį, arba išgėręs gurkšnį, šlovina Jį.

Panašiai Hazrat Aiša (ra) pasakoja, kad Pranašas (sas) vieną dieną įėjo į namus ir pamatė gulintį duonos gabalėlį. Jis pakėlė duonos gabalėlį, nuvalė jį, suvalgė ir pasakė: „O Aiša, gerbk pagarbos vertus dalykus. Kai šis aprūpinimo palaiminimas palieka tautą, jis niekada jiems nebesugrįžta.“ Tai buvo jo elgesys. Jis ir pats dėkodavo Visagaliam Allahui už, atrodytų, kiekvieną menką dalyką. Jis dėkojo už Jo palaiminimus ir mokė to paties savo šeimos narius.

Pasitenkinimas tuo, ką turime

Taigi, jei norime, kad mūsų pragyvenimo šaltiniuose būtų palaiminimas, būtina dėkoti už kiekvieną Visagalio Allaho palaiminimą. Hazrat Ibn Abbas (ra) perdavė, kad Mekos užkariavimo dieną Allaho Pasiuntinys (sas) nuėjo į savo pusseserės Um Hani bint Abi Talib namus. Tuo metu jis buvo alkanas. Jis paklausė: „Ar turite ką nors valgyti?“ Ji atsakė: „Neturiu nieko, išskyrus sudžiūvusios duonos gabalėlius, ir man gėda juos jums patiekti.“ Jis pasakė: „Atnešk juos.“ Jis įmetė juos į vandenį ir sutrupino. Ji atnešė druskos. Jis paklausė: „Ar yra koks nors padažas?“ Ji atsakė: „O Allaho Pasiuntiny, nėra nieko, išskyrus šiek tiek acto.“ Jis pasakė: „Atnešk jį.“ Jis užpylė jo ant savo maisto, valgė ir šlovino Visagalį Allahą. Tada jis pasakė: „Koks puikus padažas yra actas. O Um Hani, namai, kuriuose yra acto, nėra skurdūs.“

Kompanionų dėkingumas ir šiuolaikinis nedėkingumas

Tokie buvo jo dėkingumo standartai. Mes gyvename šiose šalyse, džiaugiamės nesuskaičiuojamomis palaimomis, tačiau vis tiek neatiduodame deramos padėkos Visagaliam Allahui, atvirkščiai, kartais dėl menkų dalykų kyla skundai. Skundžiamasi šeimos nariais, kad to neatnešė, ano neatnešė. Hazrat Musleh Maud (ra) labai veiksmingai aprašė šių nedėkingų žmonių būklę ir kompanionų dėkingumo būklę. Jis sako:

„Jei ant jūsų kūno kada nors atsiranda suplyšęs drabužis, pradedate verkti ir sakyti: ‘Koks blogas mūsų likimas, kad gavome suplyšusį drabužį’. Bet jei kompanionai gaudavo suplyšusį drabužį, jų galvos nusilenkdavo prieš Visagalį Allahą. Jų liežuviai sudrėkdavo nuo Jo malonės minėjimo ir jie sakydavo: ‘Koks geras drabužis, kurį mūsų Dievas mums davė.’ Jei po keturių dienų jie gaudavo sudžiūvusios duonos gabalėlį, jų akyse sužibdavo džiaugsmas ir jie sakydavo: ‘Alhamdulillah (Visa šlovė priklauso Allahui). Dievas apdovanojo mus Savo dovanomis.’ Būtent todėl sudžiūvusios duonos gabalėliai suteikė jiems naudą.“

Kreipdamasis į Jamaat (bendruomenės) narius, jis sako: „Jie (kalba apie kitus žmones) neduoda tau plovo ar kormos. Šiandien tas, kuris gauna plovo, jį valgo, tačiau kartu jaučia apgailestavimą, kad prie plovo turėtų būti ir zarda (saldūs ryžiai). Tas, kuris gauna ir plovo, ir zardos, taip pat verkia kruvinomis ašaromis sakydamas, kad prie zardos turėtų būti ir firni (saldus desertas). Tas, kuris gauna dalo (lęšių), verkia dėl mėsos. Tas, kuris gauna mėsos, trokšta ryžių.“ Taip jis labai detaliai viską aprašė. Šiaip ar taip, jis sako: „Bet kokia buvo tų kompanionų būklė? Kai jie gaudavo gabalėlį sausos duonos, kompa

nionai sakydavo: ‘Mes net šio gabalėlio nebuvome verti. Tai Visagalio Allaho malonė, kad Jis mums suteikė šį gabalėlį.’ Rezultatas buvo toks, kad net sausos duonos gabalėlis tapdavo jų kūno dalimi ir suteikdavo jiems aukštus siekius bei drąsą. Tai dar labiau sustiprindavo jų dėkingumo jausmą.“

Dvasinė ir fizinė dėkingumo nauda

Mekos užkariavimo dieną, kai baigėsi arabų pasipūtimo era ir Šventasis Pranašas Muhammadas (sas) su dešimčia tūkstančių šventųjų įžengė į Meką, didieji Mekos vadai, kurių visas gyvenimas praėjo priešiškume Islamui, nulenkę galvas pasirodė prieš jį. Ir jis prieš juos paskelbė: „Eikite, aš jums nieko nesakysiu. Jūs visi esate laisvi iš mano pusės.“ Po šio paskelbimo jis nuėjo į Hazrat Um Hani namus (nors čia parašyta tetos namai, matyt, tai rašybos arba pasakymo klaida, iš tiesų ji buvo jo pusseserė, Šventojo Pranašo (sas) dėdės dukra). Kaip jau buvo minėta, jis paklausė: „Ar yra ką valgyti?“ Ji atsakė: „Kaip jau minėjau, valgyti nėra ko. Jei turėčiau, pati jus pamaitinčiau, išskyrus vieną sausos duonos gabalėlį, kuris guli jau kelias dienas.“ Tuomet jis atsakė: „Gerai, atnešk jį.“ Kai ji atnešė duoną, jis pasakė: „Tai labai gera duona, o tu be reikalo liūdi, kad tavo namuose nėra ko valgyti.“ Tada ji atnešė vandens. Jis pamirkė duoną vandenyje ir paklausė: „Ar yra padažo?“ Ji atsakė: „Iš kur man gauti padažo, kai net duonos neturėjau, kitaip būčiau atnešusi anksčiau. Turiu tik šiek tiek acto.“ Allaho Pasiuntinys (sas) pasakė: „Koks geras tai padažas.“ Ji jį atnešė, kaip buvo pasakota, jis pamirkė ir pradėjo valgyti. Hazrat Musleh Maud (ra) sako, kad Šventasis Pranašas (sas) actą taip pat laikė Visagalio Allaho palaiminimu ir valgydamas su sausa duona, dėkojo už Jo malonę.

Iš tiesų, virškinimas priklauso nuo žmogaus linksmo nusiteikimo, kuris kyla širdyje. Jei su džiaugsmu suvalgomas net paprastas dalykas, jis suteikia daug energijos, tačiau jei geriausias maistas valgomas su liūdesiu, jis žmogui jokios jėgos nesuteikia. Jis sako: „Žmonės mano, kad jie turėtų gauti daugiau dalykų, o gavo mažai. Tačiau kompanionai apie kiekvieną dalyką manė, kad jie turėjo gauti mažiau, bet gavo daugiau. Jų dėkingumo būdas buvo toks: net ir gavę mažai, jie sakydavo, kad tai yra labai daug. Dėl šios priežasties net viena jų duona atnešdavo jiems tokią naudą, kurios jums neatneštų ir dešimt duonų.“

Tada jis tęsė: „Tai todėl, kad kai kurie iš jūsų dar neparagavo tikėjimo saldumo. Jūsų širdys visiškai nežino tos tiesos, kad Dievas jus sukūrė didingam dvasiniam darbui, ir tas, kurį Dievas sukuria dvasinei revoliucijai ir pokyčiams, palyginus su juo, net didžiausias pasaulio karalius yra niekis. Tačiau užuot supratę savo statusą ir išsiugdę teisingą savo pareigų suvokimą, jūs atkreipiate dėmesį į labai žemus ir niekingus menkniekius. Jūs sutelkiate dėmesį į smulkmenas ir sakote: ‘Aš negavau to, aš negavau ano.’ Kol jumyse neatsiras suvokimas, kokiam tikslui Dievas jus sukūrė, ir kol neatpažinsite savo lygmens, tol kokį darbą galėsite atlikti? Dievas jus pastatė į tokią padėtį, kur jūsų širdis visada turėtų būti pilna džiaugsmo bangų, ir jumyse visada turėtų atsispindėti budrumas bei išmintis. Jei šis dalykas jumyse atsiras, tuomet nedelsiant jumyse gims tokia jėga, kad net ir mažiausias maisto kiekis padarys jus pajėgius dirbti.“

Patarimas gyvenimą paskyrusiems (Waqifeen-e-Zindagi)

Taigi, tai yra receptas, kurį apskritai turėtų naudoti kiekvienas ahmadi, ypač turintys mažiau išteklių, bet ypatingai gyvenimą paskyrę asmenys (Waqifeen-e-Zindagi), norėdami padidinti savo dėkingumo standartus. Tam yra didelis poreikis, ir lygiai taip pat būtina skiepyti šį suvokimą savo žmonoms ir vaikams. Nes tikslas, dėl kurio šie žmonės paaukojo savo gyvenimą, yra labai didingas, ir norint pasiekti didingą tikslą, turi būti pavyzdžių tų, kurie tokius tikslus pasiekė; jie turi būti prieš akis ir reikia stengtis sekti jais – tik tada tas tikslas gali būti pasiektas.

Maldos už tuos, kurie padeda ir tarnauja

Kaip gausiai Šventasis Pranašas (sas) apdovanodavo savo kompanionus maldomis, atsidėkodamas už jų tarnystę! Apie tai yra perdavimas iš Hazrat Abu Katados (ra), kuris sako, kad Allaho Pasiuntinys (sas) kreipėsi į juos vienos kelionės metu ir pasakė: „Jūs eisite visą vakarą ir visą naktį, ir rytoj, inšallah (jei Allaho valia), pasieksite vandenį.“ Žmonės ėjo taip, kad niekas į nieką nekreipė dėmesio. Hazrat Abu Katada (ra) sako: „Allaho Pasiuntinys (sas) keliavo, kol praėjo pusė nakties, o aš buvau šalia jo.“ Jis sako, kad Allaho Pasiuntinys (sas) ėmė snausti ir pasviro ant savo jojamojo gyvulio. „Aš priėjau ir nepažadindamas jį prilaikiau, kol jis vėl tiesiai atsisėdo. Tada jis vėl keliavo, kol praėjo didžioji nakties dalis, ir dėl mieguistumo vėl pasviro.“ Jis sako: „Aš vėl jį prilaikiau jo nepažadindamas, kol jis vėl tiesiai atsisėdo.“ Jis sako, kad jie toliau taip keliavo, kol atėjo paskutinė nakties dalis prieš aušrą (Suhūr). Tuomet jis pasviro labiau nei pirmuosius du kartus, taip, kad beveik būtų nukritęs. „Aš priėjau prie jo ir prilaikiau jį. Tada jis pakėlė galvą ir paklausė: ‘Kas čia?’ Aš atsakiau: ‘Abu Katada.’ Jis paklausė: ‘Nuo kada tu taip keliauji su manimi?’ Aš atsakiau: ‘Nuo vakaro keliauju su jumis.’ Jis pasakė: ‘Tegul Visagalis Allahas tave saugo, kaip tu saugojai Jo Pranašą.’“ Taip jis išreiškė didžiulį dėkingumą.

Pasirinkimas tarp alkio ir sotumo dėl Allaho šlovinimo

Kokį dėkingumo pavyzdį mums paliko Pranašas (sas)? Viename perdavime iš Hazrat Umamos (ra) pasakojama, kad Allaho Pasiuntinys (sas) pasakė: „Mano Viešpats pasiūlė man paversti Mekos slėnį auksu, bet aš atsakiau: ‘Ne, o mano Viešpatie, greičiau aš noriu vieną dieną būti alkanas, o kitą dieną sotus (gerai pavalgyti). Kad kai būsiu sotus, šlovinčiau Tave ir dėkočiau Tau, o kai būsiu alkanas, nuolankiai maldaučiau Tavęs ir melsčiausi Tau.’“

Perdavimas iš Hazrat Abdullah bin Masudo (ra) sako: „Kai Allaho Pasiuntinys (sas) gerdavo vandenį, jis atitraukdavo indą ir gerdavo trimis įkvėpimais. Jis neišgerdavo visos stiklinės vienu įkvėpimu, bet gerdavo vandenį per tris įkvėpimus. Po kiekvieno įkvėpimo jis šlovino Visagalį Allahą, o po paskutinio įkvėpimo padėkodavo Visagaliam Allahui.“ Kaip jis pats yra sakęs: „Net išgėrę vandens gurkšnį, būkite dėkingi, šlovinkite Jį.“ Tai yra teisingas vandens gėrimo būdas su dėkingumu. Tai būtina ir dėl sveikatos, kad užuot gėrus viską iškart, reikėtų gerti lėtai, su pauzėmis.

Ahl al-Suffa ir stebuklingas pieno dubenėlis

Bukhari rinkinyje yra ilgas perdavimas iš Hazrat Abu Hureiros (ra). Jis sako: „Prisiekiu Visagaliu Allahu, be Kurio nėra jokio kito Dievo. Vieną dieną iš alkio prispaudžiau savo pilvą prie žemės, kad save paremčiau. Taip gulėdavau prispaudęs pilvą, o kartais iš alkio prie pilvo prisirišdavau akmenį. Tai pasakojimas ne apie vieną dieną, bet apie daugelį dienų.“ Jis sako: „Vieną dieną aš atsisėdau žmonių kelyje. Mano būklė buvo labai prasta, kai jie praeidavo. Ten praėjo Hazrat Abu Bakras (ra). Aš paklausiau jo apie vieną Visagalio Allaho knygos, Šventojo Korano, eilutę, susijusią su rūpinimusi vargšais, su tais, kurie neprašo, su alkanais žmonėmis. Jis man paaiškino jos prasmę ir nuėjo. Po to praėjo Hazrat Umaras (ra). Jis taip pat paaiškino prasmę ir nuėjo. Po to pro mane praėjo Šventasis Pranašas Muhammadas (sas), ir kai jis mane pamatė, jis nusišypsojo ir suprato mano vidinę būklę, atsispindinčią mano veide. Jis ištarė: ‘Aba Hirr (Abu Hureira).’ Aš atsakiau: ‘Aš čia, o Allaho Pasiuntiny.’ Jis pasakė: ‘Eik paskui mane.’ Jis nuėjo namo, aš ėjau paskui jį. Jis įėjo vidun ir davė man leidimą užeiti. Jo kambaryje buvo padėtas pieno dubenėlis. Jis paklausė šeimos narių, iš kur tai. Jie atsakė, kad tai kažkieno atsiųsta dovana. Jis ištarė: ‘Aba Hirr.’ Aš atsakiau: ‘Aš čia, o Allaho Pasiuntiny.’ Jis pasakė: ‘Eik pas Ahl al-Suffa (Suffa žmones) ir atvesk juos pas mane.’“ Tai buvo žmonės, kurie dažnai būdavo alkani ir visą laiką sėdėdavo lauke. Žmonės nusivesdavo juos į namus ir pamaitindavo. „Taigi, jis liepė juos pakviesti.“ Jis sako: „Man šis kvietimas nepatiko. Aš pagalvojau: kas yra šis nedidelis pieno kiekis prieš Ahl al-Suffa minios dydį? Aš buvau labiau vertas išgerti šiek tiek šio pieno, kad gaučiau jėgų. O jei jie ateis ir jis man lieps jiems duoti, aš privalėsiu duoti, ir tada neturiu vilties, kad to pieno man liks. Tačiau nebuvo kitos išeities, kaip tik paklusti Visagaliam Allahui ir Jo Pasiuntiniui (sas). Kito kelio nebuvo. Galiausiai aš nuėjau pas juos ir juos pakviečiau. Ahl al-Suffa atėjo ir atsisėdo savo vietose. Jis ištarė: ‘Aba Hirr.’ Aš atsakiau: ‘Aš čia, o Allaho Pasiuntiny.’ Jis pasakė: ‘Imk tai ir duok jiems.’“ Jis sako: „Aš paėmiau dubenėlį. Duodavau vienam žmogui, jis gerdavo tol, kol pasisotindavo, tada antras, trečias… taip jie gėrė. Galiausiai priėjau prie Pranašo (sas), o visi sėdėję žmonės buvo pasisotinę, jie gerai atsigėrė pieno. Jis paėmė dubenėlį, pasidėjo ant rankos, pažiūrėjo į mane, nusišypsojo ir pasakė: ‘Abu Hureira.’ Aš atsakiau: ‘Aš čia, o Allaho Pasiuntiny.’ Jis pasakė: ‘Likome tik aš ir tu.’ Aš atsakiau: ‘O Allaho Pasiuntiny, jūs pasakėte tiesą.’ Jis pasakė: ‘Sėskis ir gerk.’ Aš atsisėdau ir pradėjau gerti. Jis sakė: ‘Gerk dar.’ Aš gėriau dar. Jis vis sakė: ‘Gerk dar.’ Aš išgėriau tiek daug, kad galiausiai pasakiau: ‘Ne, prisiekiu Tuo, Kuris atsiuntė tave su tiesa, aš nebeturiu kur jo sutalpinti. Pilvas visiškai pilnas.’ Jis pasakė: ‘Parodyk man.’ Aš padaviau jam dubenėlį. Pirmiausia jis padėkojo Visagaliam Allahui, nors pats taip pat buvo alkanas. Jis padėkojo Visagaliam Allahui, ištarė Visagalio Allaho vardą ir išgėrė likusį pieną.“

Toks buvo jo dėkingumas, ir dėl šio dėkingumo Visagalis Allahas įdėjo tokią palaimą, kad visi kompanionai atsigėrė, o jis taip pat numalšino savo alkį.

Dėkingumas žmonėms yra dėkingumas Allahui

Hazrat Aiša (ra) pasakoja, kad Allaho Pasiuntinys (sas) pasakė: „Tas, kuriam padaroma paslauga, turėtų atsilyginti, o jei jis tam neturi galimybių, tegul jis pamini paslaugą prieš žmones, nes tas, kuris ją pamini, išreiškia dėkingumą. O tas, kuris dirbtinai dedasi esąs didingas, nors neturi to didingumo, yra panašus į žmogų, dėvintį du melo drabužius – tai yra, jis yra melagis nuo galvos iki kojų.“ Perdavime pasakojama, kad Pranašo (sas) dėdė Asvadas bin Zahabas bin Abd Manaf as-Zuhra paprašė leidimo užeiti pas jį. Pranašas (sas) pasakė: „O mano dėde, užeikite.“ Jis įėjo. Allaho Pasiuntinys (sas) jam patiesė savo apsiaustą. Jis pasakė: „Atsisėskite ant jo, nes dėdė yra lyg tėvo pakaitalas. O dėde, žmogus, kuriam padaroma paslauga, ir jis už ją nepadėkoja, turėtų bent jau apie tą paslaugą užsiminti, nes kai jis ją pamini, tai prilygsta padėkai.“

Kaip mes matome šį dėkingumo aspektą paties Šventojo Pranašo (sas) gyvenime? Yra daugybė pavyzdžių, kaip jis visada prisimindavo savo geradarius ir kiekviena proga juos minėdavo. Pavyzdžiui, Hazrat Khadija (ra), jo garbinga žmona, kuri kiekviename žingsnyje palaikė Pranašą (sas) ir puikiai su juo elgėsi. Ji buvo turtinga Mekos moteris. Kai ji ištekėjo už Pranašo (sas), ji visą savo turtą padėjo prie jo kojų, kad jis jį naudotų taip, kaip nori.

Vėliau, paskelbus apie pranašystę, kiekviename sunkume ir išbandyme ji stovėjo šalia jo su visišku nuoširdumu ir ištikimybe, kol dešimtaisiais pranašystės metais ji mirė. Šventasis Pranašas Muhammadas (sas) prisiminė šios ištikimos žmonos paslaugas iki pat savo paskutinio atodūsio ir visada minėjo jos gerus darbus. Jis ją minėdavo taip dažnai, kad kitos Pranašo (sas) žmonos pradėdavo pavydėti. Hazrat Aiša (ra) pasakoja, kad kai Pranašas (sas) minėdavo Hazrat Khadiją (ra), jis ją labai gražiai girdavo. „Vieną dieną aš pajutau pavydą ir pasakiau Pranašui (sas): ‘Kodėl jūs nuolat kalbate apie tą senolę, juk Visagalis Allahas davė jums už ją geresnių žmonų?’ Pranašas (sas) atsakė: ‘Visagalis Allahas man nedavė geresnės žmonos už ją, nes Khadija priėmė mane tada, kai kiti mane atmetė, ir kai žmonės mane neigė, ji patvirtino mano tiesą. Kai žmonės atėmė iš manęs turtą, ji padėjo man savo turtu, ir Visagalis Allahas davė man vaikų per ją, o iš kitų moterų man vaikų nedavė.’“ Jis visą gyvenimą prisiminė jos nuopelnus ir visada reiškė dėkingumą.

Ištikimiausių draugų vertinimas

Panašiai jis elgėsi su draugais, kurie jam padėdavo bet kokiu būdu. Jis rodė didžiulį dėkingumą. Kartą tarp Hazrat Umaro (ra) ir Hazrat Abu Bakro (ra) kilo nesutarimas, ir kai ši žinia pasiekė Allaho Pasiuntinį (sas), jis kitiems priminė didžiulius Hazrat Abu Bakro (ra) nuopelnus ir liepė kompanionams jo neįskaudinti. Jis sakė: „Tegul Visagalis Allahas apsaugo Abu Bakrą…“ Kai jiedu galiausiai atėjo pas Šventąjį Pranašą (sas), abu jautė kaltę. Hazrat Abu Bakras (ra) pasakė: „Aš pasielgiau neteisingai prieš Umarą, aš prašau atleidimo.“ Hazrat Umaras (ra) taip pat pasakė: „Aš pasielgiau neteisingai, aš prašau atleidimo.“ Šiaip ar taip, Allaho Pasiuntinys (sas) nekreipė dėmesio į Hazrat Umaro (ra) žodžius, o išreiškė nepasitenkinimą, kodėl jis ginčijosi su Hazrat Abu Bakru (ra). Ir tada jis pasakė: „O Abu Bakrai, tegul Visagalis Allahas paslepia jūsų trūkumus ir atleidžia jums.“ Tada Hazrat Umaras (ra) pajuto gėdą, nuėjo į Hazrat Abu Bakro (ra) namus. Kai jie abu ten sėdėjo, Pranašas (sas) pasakė: „O žmonės, Visagalis Allahas mane atsiuntė pas jus, o jūs sakėte, kad aš melagis, bet Abu Bakras pasakė, kad aš kalbu tiesą. Jis pademonstravo savo simpatiją man savo gyvybe ir turtu. Ar jūs bent paliksite mano kompanioną man, ar ne?“ Jis tai pakartojo du kartus. Po to Hazrat Abu Bakrui (ra) niekada nebuvo suteiktas joks skausmas. Visada buvo rūpinamasi juo.

Hazrat Abu Saidas Chudri (ra) perdavė, kad Allaho Pasiuntinys (sas) kreipėsi į žmones ir pasakė: „Visagalis Allahas suteikė vienam tarnui pasirinkimą – mylėti pasaulį arba mylėti palaiminimą, kuris yra pas Visagalį Allahą. Tas tarnas pasirinko palaiminimą, kuris yra pas Visagalį Allahą.“ Abu Saidas (ra) sako: „Tai išgirdęs Hazrat Abu Bakras (ra) pravirko, ir mes stebėjomės jo verksmu, juk Allaho Pasiuntinys (sas) tik kalba apie tarną, kuriam buvo duotas pasirinkimas, o Hazrat Abu Bakras (ra) verkia tai girdėdamas.“ Iš tiesų, tuo tarnu buvo pats Allaho Pasiuntinys (sas), kuriam buvo duotas šis pasirinkimas, ir pasakotojas teigia: „Hazrat Abu Bakras (ra) buvo tas iš mūsų, kompanionų, kuris geriausiai tai suprato, todėl jis pravirko.“ Allaho Pasiuntinys (sas) pasakė: „Iš jūsų visų man daugiausia paslaugų suteikęs žmogus savo draugija ir savo turto aukojimu yra Abu Bakras. Jei turėčiau pasirinkti artimiausią draugą, be savo Viešpaties, tai būtų Abu Bakras.“ O Hazrat Abu Bakras (ra) verkė dėl to, kad išgirdęs šiuos žodžius jis suprato, jog Visagalis Allahas nori pasišaukti Šventąjį Pranašą (sas) pas Save.

Kai musulmonai Mekoje buvo įvairiai engiami, su Visagalio Allaho leidimu jie persikėlė į Abisiniją (Habšą). Tuomet Abisinijos karalius suteikė jiems prieglobstį savo šalyje. Šventasis Pranašas Muhammadas (sas) visada prisiminė šį karaliaus Nadžaši (Neguso) geradarystę ir kiekviena proga savo žodžiais ir veiksmais reiškė dėkingumą. Todėl, kai Nadžaši delegacija atvyko pas Šventąjį Pranašą (sas), jis pats atsistojo juos sutikti. Jo kompanionai pasakė: „O Allaho Pasiuntiny, mes galime tai padaryti.“ Jis atsakė: „Jie priėmė mūsų kompanionus su didele pagarba, todėl aš noriu asmeniškai atsilyginti už šią jų paslaugą.“

Dėl šio dėkingumo jausmo jis taip pat atliko už akių laidojimo maldą (Džanaza ghaib) šiam karaliui. Hazrat Abu Hureira (ra) perdavė, kad kai Pranašas (sas) išgirdo apie Nadžaši mirtį, jis atliko jo laidojimo maldą už akių, kompanionai už jo suformavo eiles ir jis ištarė joje keturis Takbyrus.

Dėkingumas už Ansarų ištikimybę ir mažus darbus

Jo dėkingumas už Ansarų (Medinos padėjėjų) darbus atsispindi šiame perdavime: tryliktaisiais pranašystės metais, prieš persikėlimą (Hidžrą), septyniasdešimt žmonių iš Medinos prisiekė ištikimybę Šventajam Pranašui (sas) ir pažadėjo, kad kai jis atvyks į Mediną, jie saugos jį taip, kaip savo gyvybes. Ta proga vienas Ansarų kompanionas pasakė: „O Allaho Pasiuntiny, mes turime senus ryšius su Medinos žydais. Palaikydami jus, šie ryšiai nutrūks. Kad tik nenutiktų taip, jog kai Visagalis Allahas suteiks jums pergalę, jūs mus paliksite ir grįšite į Meką.“ Pranašas (sas) atsakė: „Ne, ne. To niekada nebus. Jūsų kraujas yra mano kraujas, jūsų draugai – mano draugai, o jūsų priešai – mano priešai.“

Hazrat Ibn Abbas (ra) perdavė, kad Pranašas (sas) nuėjo į tualetą, o aš paruošiau jam vandenį apsiplovimui (Wudu). Jis paklausė: „Kas tai padėjo?“ Kai jam pasakėme, jis (sas) jam už tai pasimeldė:

اَللَّهُمَّ فَقِّهْہُ فِي الدِّينِ

– „O Visagalis Allahai, suteik jam religijos supratimą.“

Jis reiškė dėkingumą net ir už patį menkiausią darbą.

Yra perdavimas, kad po Chaibaro mūšio pakeliui Allaho Pasiuntinys (sas) susituokė su Hazrat Safija (ra). Vestuvių naktį Hazrat Abu Ajubas Chalidas bin Zaidas (ra) visą naktį budėjo prie Šventojo Pranašo (sas) palapinės. Kai Allaho Pasiuntinys (sas) ryte pabudo ir pamatė Abu Ajubą (ra) budintį lauke, jis paklausė: „O Abu Ajubai, ar viskas gerai? Kas nutiko?“ Jis atsakė: „O Allaho Pasiuntiny (sas), aš jaučiau nerimą dėl jūsų dėl šios moters, kad ji jums nepakenktų, nes Chaibaro mūšyje jūs sunaikinote jos tėvą, vyrą ir jos žmones, o ji tik neseniai priėmė Islamą, todėl aš bijojau dėl jūsų.“ Perdavėjas teigia, kad pamatęs jo nuoširdumą Šventasis Pranašas (sas) jam pasimeldė: „O Visagalis Allahai, saugok Abu Ajubą taip, kaip jis mane saugojo šią naktį.“

Mut’imas bin Adi buvo tas žmogus, kuris suplėšė žiaurų kuraišų dokumentą, o grįžtant iš Taifo, paėmė Šventąjį Pranašą (sas) į savo globą ir padėjo jam įžengti į Meką. Todėl, kai Badro belaisviai buvo atvesti prieš jį, jis prisiminė Mut’imo nuopelnus. Perdavime pasakojama, kad Muhammadas bin Džubairas iš savo tėvo Hazrat Džubairo bin Mut’imo (ra) perdavė, jog Pranašas (sas) apie Badro belaisvius pasakė: „Jei Mut’imas bin Adi būtų gyvas ir užtartų šiuos nešvarius žmones prieš mane, aš dėl jo būčiau juos paleidęs.“

Hazrat Mirza Bashir Ahmad (ra) taip pat aprašė šį įvykį ir aprašęs pridūrė, kad Mut’imas buvo ištikimas politeistas ir mirė tokios būklės, tačiau jo prigimtyje buvo kilnumo. Taigi, žiaurų kuraišų dokumentą, dėl kurio musulmonai buvo uždaryti Abu Talibo slėnyje, suplėšė būtent Mut’imas, ir kai Šventasis Pranašas (sas) grįžo iš Taifo, Mut’imas jį priglaudė ir įleido į Meką. Prisimindamas šią paslaugą, Šventasis Pranašas (sas) ištarė šiuos žodžius. Iš tiesų, tai buvo išskirtinis Šventojo Pranašo (sas) bruožas, kad jei kas nors jam padarydavo bent menkiausią gerą darbą, jis niekada tos paslaugos nepamiršdavo ir visada trokšdavo išreikšti savo dėkingumą darbais. Tai nebuvo taip, kaip elgiasi pasaulietiški žmonės, kurie vieną kartą atsilyginę už paslaugą, sako: „Viskas, skola grąžinta.“ Atvirkščiai, jis visą gyvenimą stengdavosi atlyginti už šią paslaugą arba bent ją minėdavo.

Skolų grąžinimas ir dovanų priėmimas

Abdullah bin Abi Rabia Machzumi per savo tėvą iš savo senelio perdavė, kad kai Pranašas (sas) išvyko į Hunaino mūšį, jis pasiskolino iš jo trisdešimt ar keturiasdešimt tūkstančių, ir kai grįžo iš Hunaino, jis atidavė skolą. Tada Pranašas (sas) jam pasakė: „Tegul Visagalis Allahas laimina tavo šeimą ir turtą. Turto ir skolos atlygis yra visiškas grąžinimas ir padėka“, t. y., būtina padėkoti ir tam, kuris skolina.

Hazrat Amr bin Achtabas (ra) pasakoja: „Vieną kartą Allaho Pasiuntinys (sas) paprašė vandens. Aš atnešiau Pranašui (sas) vandenį inde, kuriame buvo plaukas. Aš išėmiau tą plauką.“ – Tai labai menkas dalykas. – „Ir padaviau indą Pasiuntiniui (sas). Allaho Pasiuntinys (sas) pasakė:

اَللَّهُمَّ جَمِّلْهُ

– ‘O Visagalis Allahai, padaryk jį gražų.’“

Nebūdavo jokios progos, net ir menkiausios, už kurią jis nepadėkotų. Perdavėjas sako: „Vėliau aš mačiau, kokį poveikį jam padarė ši Šventojo Pranašo (sas) malda – jis išgyveno devyniasdešimt trejus metus ir jo galvoje bei barzdoje nebuvo nė vieno žilo plauko.“

Panašus yra Katados perdavimas, jis sako: „Aš girdėjau iš Hazrat Anaso (ra), kad Hazrat Um Sulaim (ra) pasakė Pranašui (sas): ‘Anasas yra jūsų tarnas, pasimelskite už jį.’ Pranašas (sas) meldėsi: ‘O Visagalis Allahai, padidink jo turtą ir palikuonis ir palaimink jį tame, ką Tu jam davei.’“ Šios maldos išsipildymas minimas taip: Hazrat Anasas (ra) sako: „Prisiekiu Visagaliu Allahu, mano turtas yra labai didelis, o mano vaikų ir anūkų skaičius šiandien siekia apie šimtą.“ Tada, duodamas patarimą, Hazrat Džabiras (ra) perdavė, kad Pranašas (sas) pasakė: „Tas žmogus, kuriam padaryta paslauga ir kuris ją pamini, atiduoda už ją padėką, o tas, kuris ją slepia, parodo nedėkingumą.“ Hazrat Aiša (ra) perdavė, kad Pranašas (sas) priimdavo dovanas ir už jas atsilygindavo. Hazrat Džabiras bin Abdullah (ra) pasakojo, kad Allaho Pasiuntinys (sas) pasakė: „Tas, kuriam duodama dovana, jei jis turi galimybę, tegul atlygina už tą dovaną, o jei neturi galimybės, tegul pagiria dovanotoją, nes tas, kuris jį giria, išreiškia padėką, o tas, kuris tai slepia, rodo nedėkingumą.“

Tai yra tie pagrindiniai moralės principai, kurie yra labai svarbūs kuriant meilę ir toleranciją visuomenėje. Hazrat Abu Hureira (ra) pasakoja, kad vienas beduinas padovanojo Allaho Pasiuntiniui (sas) kupranugarę, o jis už ją atsilygindamas davė jam šešias kupranugares.

Hazrat Abu Hureira (ra) perdavė, kad vienas žmogus atėjo pas Pranašą (sas) ir kažko paprašė. Allaho Pasiuntinys (sas) pasiskolino jam pusę Vasko (Wasq) grūdų (tai yra maždaug aštuoniasdešimt kilogramų). Vėliau, kai paskolinęs žmogus atėjo to reikalauti, Pranašas (sas) jam davė vieną Vaską ir pasakė, kad pusė yra jo skolos grąžinimas, o kita pusė – jam kaip dovana, kaip dėkingumo išraiška.

Mečetės apšvietimas ir dėkingumas už meilę Allahui

Hazrat Abu Hind (ra) perdavė, kad Tamimas bin Ausas Al-Dari iš Sirijos į Mediną atvežė šviestuvus (kandilus), alyvuogių aliejų ir susuktas virves (dagčius). Kai jis atvyko į Mediną, sutapimas, kad tai buvo penktadienio naktis. Jis įsakė savo tarnui, kuris paruošė virves (dagčius), pakabino šviestuvus Pranašo (sas) mečetėje (Masdžid-e-Nabvi), įpylė į juos aliejaus, įdėjo dagčius, ir kai saulė nusileido, Tamimas įsakė savo tarnui juos uždegti. Kai Allaho Pasiuntinys (sas) atėjo į mečetę, jis pamatė, kad mečetė apšviesta šiais žibintais. Pranašas (sas) tai pamatęs labai apsidžiaugė ir paklausė: „Kas tai padarė?“ Žmonės atsakė: „O Allaho Pasiuntiny, Tamimas Dari.“ Pranašas (sas) pasimeldė už jį ir pasakė: „Tu apšvietei Islamą. Tegul Visagalis Allahas apšviečia tave šiame pasaulyje ir anapusybėje.“ Ir pridūrė: „Jei turėčiau dukrą, aš ją ištekinčiau už tavęs.“ Taip smarkiai jis įvertino šį jo poelgį apšviesti mečetę.

Aukščiausias dėkingumo standartas: Naktinės maldos

Hazrat Aiša (ra) perdavė, kad Pranašas (sas) naktį melsdamasis stovėdavo taip ilgai, kad jo pėdos sutrūkinėdavo. Tai pamačiusi, Hazrat Aiša (ra) paklausė: „O Allaho Pasiuntiny, kodėl jūs taip darote, nors Visagalis Allahas apsaugojo jus nuo nuodėmių tiek praeityje, tiek ir ateityje.“ Jis atsakė: „Argi neturėčiau mėgti būti dėkingas tarnas?“ Kai jo kūnas tapo sunkesnis (čia parašyta: galbūt, kai atsirado skausmai kojose dėl ilgo stovėjimo), šiaip ar taip, jis melsdavosi sėdėdamas, bet sėdėdamas atlikdavo Qijam (stovėjimą maldoje), deklamuodavo Surą Al-Fatiha ir kitas Suras, o kai norėdavo atlikti Ruku (nusilenkimą), jis atsistodavo ir atlikdavo Ruku stovėdamas.

Ata perdavė, kad kartą jis kartu su Ibn Umaru ir Ubaidullahu atėjo pas Hazrat Aišą (ra), ir jis paprašė Tikinčiųjų Motinos (Ummul Mu’mineen) Hazrat Aišos (ra): „Papasakokite man patį nuostabiausią dalyką, kurį matėte Allaho Pasiuntinyje (sas).“ Tai išgirdusi, Hazrat Aiša (ra), prisimindama Pranašą (sas), pravirko iš jaudulio ir atsakė: „Kiekvienas Šventojo Pranašo (sas) veiksmas buvo unikalus. Kartą vieną naktį Šventasis Pranašas (sas) atėjo pas mane ir atsigulė į lovą. Jis paklausė: ‘O Aiša, ar šią naktį leisi man pagarbinti savo Viešpatį?’ Aš atsakiau: ‘Prisiekiu Dievu, aš gerbiu jūsų norą ir man patinka jūsų artumas. Iš mano pusės jūs turite leidimą.’ Tada jis atsikėlė, atliko Wudu (apsiplovimą) iš odinio vandens maišo, atsistojo maldai ir maldos metu verkė taip stipriai, kad jo ašaros krito ant jo krūtinės. Po maldos jis atsisėdo, atsiremdamas į dešinę pusę taip, kad jo dešinė ranka buvo po dešiniuoju skruostu, ir vėl pradėjo verkti taip, kad jo ašaros lašėjo ant žemės. Galiausiai atėjo Bilalas skelbti Fadžr (ryto) Azano. Kai jis pamatė jį taip raudantį, jis paklausė: ‘O Allaho Pasiuntiny, kodėl jūs taip verkiate, juk Visagalis Allahas jau atleido visas jūsų praeities ir ateities nuodėmes?’ Allaho Pasiuntinys (sas) atsakė: ‘Ar aš neturėčiau tapti dėkingu Visagalio Allaho tarnu? Ir kodėl man neverkti, juk šią naktį mano Viešpats apreiškė šias eilutes, o tos Suros Al-Imran eilutės yra šios:

اِنَّ فِیۡ خَلۡقِ السَّمٰوٰتِ وَالۡاَرۡضِ وَاخۡتِلَافِ الَّیۡلِ وَالنَّہَارِ لَاٰیٰتٍ لِّاُولِی الۡاَلۡبَابِ 

الَّذِیۡنَ یَذۡکُرُوۡنَ اللّٰہَ قِیٰمًا وَّقُعُوۡدًا وَّعَلٰی جُنُوۡبِہِمۡ وَیَتَفَکَّرُوۡنَ فِیۡ خَلۡقِ السَّمٰوٰتِ وَالۡاَرۡضِۚ  رَبَّنَا مَا خَلَقۡتَ ہٰذَا بَاطِلًاۚ سُبۡحٰنَکَ فَقِنَا عَذَابَ النَّارِ 

Jos vertimas yra toks:

„Dangų ir žemės sukūrime bei nakties ir dienos kaitoje iš tiesų yra Ženklai išmanantiems žmonėms. Kurie prisimena Allahą stovėdami, sėdėdami ir (gulėdami) ant šono, ir susimąsto apie dangų ir žemės sukūrimą. „Mūsų Viešpatie, Tu nesukūrei viso to be tikslo, Šventas esi Tu, apsaugok tuomet mus nuo Ugnies kančių.“ (Šventasis Koranas 3:191-192)

Tada Šventasis Pranašas (sas) pasakė: „Pražūtis tam, kuris skaito šias eilutes, bet jų neapmąsto.“

Hazrat Musleh Maud (ra), aiškindamas šį Hadisą, vienoje vietoje sako, kad arabiški žodžiai

أَلَا أَكُونُ عَبْدًا شَكُورًا

(„Argi neturėčiau būti dėkingas tarnas?“)

(hadisą apie jo dėkingumą) reiškia: „Jis atsakė: ‘O Aiša, argi tik Dievo darbas yra būti Maloningu? Argi tarno darbas nėra vykdyti savo pareigas?’ Jei toks žmogus kaip Šventasis Pranašas (sas), nepaisant visų savo aukų, nepaisant tos didžiulės meilės gausos, kurią jis jautė Visagaliam Allahui, vis tiek jautė poreikį naktimis keltis ir taip ilgai stovėti prieš Visagalį Allahą, kad net jo pėdos sutindavo, o dieną atlikdavo garbinimą (ibadatą) ir savo gyvenimą dar labiau pritaikydavo susitikimui su Visagaliu Allahu, tuomet koks kitas žmogus gali laikyti save laisvu nuo šių pareigų?“

Hazrat Pažadėtasis Mesijas (as) taip pat apie tai sako: „Šventasis Pranašas (sas) maldose taip verkdavo ir atlikdavo stovėjimą (Qijam), kad jo pėdos ištindavo. Kompanionai paklausė, kodėl jis patiria tokius sunkumus ir verkia, jei Visagalis Allahas jam atleido visas nuodėmes. Jis atsakė: ‘Argi aš neturėčiau būti dėkingas Dievo tarnas?’ Ši Šventojo Pranašo (sas) būklė reikalauja iš mūsų visų, kad būdami dėkingi už Visagalio Allaho palaiminimus, pasiektume tobulą dėkingumą. Dėkingumas nėra tik sėdėjimas; dėkingumas reikalauja nuolatinio progreso veiksmuose. Šventasis Pranašas (sas) buvo aukščiausiame teisumo (Taqwa) lygyje, todėl jis pasiekė aukščiausią dėkingo tarno (Abd Shakur) standartą, ir mus taip pat mokė: ‘Jūs taip pat tapkite dėkingais tarnais (Abd Shakur).’ Jei norime atiduoti tikrą Visagalio Allaho tarno teisę… Kuo daugiau Visagalis Allahas siunčia jums Savo malonių, tuo labiau kelkite savo garbinimo standartus ir būkite dėkingi. Visagalio Allaho malonės neturėtų sukelti tingumo, atvirkščiai, turime vis labiau žengti į priekį garbinime ir dėkingume.“

Taigi, tol kol naudosime šį receptą, mes vis labiau kilsime pažangos pakopomis tiek individualiai, tiek kaip bendruomenė, Inšallah (jei Allaho valia).

Dėkingumas atneša dar daugiau Allaho malonių

Hazrat Musleh Maud (ra), toliau tai aiškindamas, vienoje vietoje taip pat pasakė: „Kvailas yra tas asmuo, kuris sako (persų kalbos eilutę): ‘Tavo malonės padarė mane įžūlų’ – šis poetas sako Visagaliam Allahui, kad Visagalio Allaho malonė padarė jį įžūlų. Užuot tapęs dėkingas, jis tapo įžūlus. Nes Dievo malonės nepadaro žmogaus įžūlaus (tai netiesa, ką jis sako) ir nesukelia maištingumo, atvirkščiai, jos padaro jį dar labiau dėkingą ir paklusnų.“

Taigi, būkite labiau dėkingi nei anksčiau, nes Visagalis Allahas sako:

لَئِنۡ شَکَرۡتُمۡ لَاَزِیۡدَنَّکُمۡ

„Jeigu jūs būsite dėkingi, iš tiesų, atsiųsiu Aš jums dar daugiau (malonės) “. (Šventasis Koranas 14:8)

Tegul Visagalis Allahas padaro mus tikrais dėkingais tarnais. Tegul padaro mus tikrais garbintojais ir tegul mes visada gauname Jo malones.