Malda

Garbinimas yra bendras visoms religijoms. Skirtingas yra tiktai būdas ir stilius garbinimo. Kas yra unikalu Islamui, yra tai, kad Islamiškasis garbinimo modelis susideda iš bruožų randamuose kitų religijų garbinimo modeliuose. Kai kurie žmonės meldžiasi Dievui stovėdami ir kai kurie sėdėdami. Kai kuriose religijose žmonės prisimena Dievą klaupdamiesi Jam, kol kiti Jam nusilenkia. Kai kurie stovi prieš Jį su sulenktom rankom, kol kiti palieka rankas atpalaiduotas prie jų šonų. Trumpai tariant, nėra vieno garbinimo modelio visoms religijoms kaip visumai. Yra stulbinama, kad Islamas nurodo savo pasekėjams taip visapusiškai, kad visos laikysenos ir garbinimo pozos randamos kitose religijose yra simboliškai atstovaujamos musulmoniškoje maldoje. Atrodo, tai yra tik dar vienas žingnis link įžengimo į universalios religijos erą.

Islamiškosios maldos institucija yra labiausiai išsivysčiusi sistema, apimanti kiekvieną žmogaus reikalavimą. Pradžioje turėtų būti prisiminta, kad garbinimo tikslas nėra tik nusilenkimas Aukščiausiajai Būtybei ir pagerbimas Jo didumo, lyg Dievas sukūrė žmogų tik patenkinti Savo egoistinį troškimą būti garbinamui. Visi tikslai, kurie yra minimi sietini su garbinimo filosofija ir būdu, kuriuo musulmonas yra nurodytas atlikti savo maldą, akivaizdžiai parodo kad naudingumas maldos yra gaunamas to, kuris meldžiasi, ir jokiu būdu negali būti priimta kaip paslauga Dievui. Šventasis Koranas pareiškia, kad Dievui nėra būtinos žmonių pagiros. Jis yra toks puikus Savo kilnumu ir toks dydingas Savo characteriu, kad pagiros Jo kūrinių neprideda nieko Jo didžiadvasiškumui ir didybei. Šventasis Islamo Pranašas (sa) kartą paminėjo, kad jei visa žmonija nusisuktų nuo Dievo ir padarytų baisiausias įmanomas nuodėmes, vienas ar visi, tai nesumažintų Jo universalaus  didingumo, net jei ir kas nors pamerks aštrią adatą į vandenyną, vanduo, kurį žmogus suras prilipusį prie adatos paviršiaus būtų daug didesnis nei nuodėmės, kurias visa žmonija galėtų padaryti siekiant atimti šlovę iš Dievo. Tad garbinimas Šventajame Korane yra paskirtas tik dėl garbintojo pačio labo. Tai yra plati tema ir mes galime paminėti, tik kelis aspektus susiejusius su tuo, kaip paminėta Šventajame Korane ir Šventojo Islamo Pranašo (sa) tradicijose.

Prisiminimas Dievo ir galvojimas apie Jo atributus maldos metu padeda žmogui išgryninti savo dvasią, priartinti ją arčiau harmonijos Dievo prigimčiai. Tai yra svarbiausia Islamiškajai maldai. Žmogus buvo sukurtas pagal savo kūrėjo atvaizdą ir jis turi visada stengtis pasiekti artumą Jam. Tai yra kilnumo pamoka, kuri yra didžiausia. Tie, kurie ištreniruoja save galvoti kaip Dievas, ir elgtis kaip Jis limituose žmogiškosios sferos, pastoviai pagerina savo santykius su kitais žmonėmis ir net kitomis gyvybės formomis.

Žmogiškaisiais terminais, tai geriau būtų suprantama atvaizduojant motinos požiūrį savo vaikams.  Tas kuris, tikrai įgyja artumą mamai, visa kas yra brangu mamai naturaliai taps brangu ir jam. Įgyjant kūrėjo požiūrį yra lyg įgyjant požiūrį artisto jo meno kūriniams. Yra neimanoma vienam būti arti Dievo ir atskirti save nuo Jo kūrinio. Vėlgi, terminas naudojamas garbinimui Korane yra kilęs iš žodžio, kuris yra reikšmingas ir skirtingas nuo terminų naudojamų kitose religojose. Ain, Be, Dael (A, B, D) yra tris šakninės raidės, kuris turi pagrindinę reikšmę – vergystės. Kaip ir vergas, kuris praranda viską savo šeimininkui ir seka jį visais atžvilgiais, garbintojas Islame turi daryti tą patį kalbant apie Dievą. (Dievo atžvilgiu).

Bendratis naudojama garbinimui turi konotaciją, kuri reiškia sekti kažkieno pėdomis.  Tai yra aukščiausioji riba imitavime Dievo atributų. Šventasis Koranas taip pat sako:

اِنَّ الصَّلٰوۃَ تَنۡہٰی عَنِ الۡفَحۡشَآءِ وَالۡمُنۡکَرِ

Iš tikrųjų, Malda sulaiko (žmogų) nuo visokių nedorybių ir aiškaus blogio. (Šventasis Koranas 29:46)

Šita ištrauka turi ir teigiamų ir neigiamų konotacijų, abejos labai svarbios puoselėjant žmogaus elgseną. Kalbant apie negatyvią konotaciją, ji padeda garbintojui išlaisvindama jį nuo visų tipų nuodėmių. Pozityvi konotacija auklėja žmogų, išgrynina jo characterį ir puoselėja jo savybes iki tokio didingumo, kad jis būtų padarytas vertas bendrauti su Dievu.

Kita sritis, kuri yra labai svarbi, kalbant apie maldą, yra kokią rolę garbinimas užima išvystant žmogaus sielą. Pasak Islamo, kiekviena žmogaus siela susijusi su jo kūnišku žmogiškuoju kūnu gali būti palyginama su kūdikių mamos gimdoje. Norint pagimdyti sveika vaiką, reikia labai daug įtakos, kuri yra pastoviai perduodama iš mamos embrionui ir vaikui vėlesnėje stadijoje. Jei mamos poveikis embrionui yra nesveikas, vaikas gims su įgimta liga; jei mamos poveikis yra sveikas vaikui, gimęs vaikas mėgausis puikia sveikata. Iš visų poveikių, kurie daro įtaką keičiant žmogiškąją sielą, malda yra pati svarbiausia.

Islamiškoji malda yra tokia turtinga daugeliu nuodugnių pamokų, kurių nerasi kitose religijose. Islamas skatina abi, tiek individualią maldą tiek kongregacinę maldą. Kongregacinės maldos yra labai gerai organizuotos ir prasmingos.

Yra vienas lyderis, kuris veda susirinkusiuos tokiose maldose. Tas lyderis nėra išventintas dvasininkas. Bet kas, kurį žmonės laiko vertu atlikti šią užduotį gali būti pasirenkamas Imamu. Susirinkusieji išsirikiuoja už imamo idealiai tiesiomis linijomis, kiekvienas garbintojas stovi šalia kito, petys į petį, be jokio atstumo (eilėse) tarp garbintojų. Jie seka Imamą visiškai atkartodami ką jis daro. Kai imamas lenkiasi, jie lenkiasi, kai jis atsistoja, jie atsistoja. Kai jis pasilenkia, jie pasilenkia. Net jei Imamas padaro klaidą ir neištaiso jos po priminimo, visi besimeldžiantieji turi kartoti tą patį. Klausinėti Imamą maldos metu nėra leidžiama. Visi yra pasisukę į tą pačia kryptį, atsigręžę į patį pirmą pastatytą garbinimo namą žmonijos labui. Nei vienam žmogui negalima rezervuoti bet kokios specialios vietos už imamo. Šiuo atžvilgiu tiek su turtingais tiek su vargšais yra elgiamasi kaip su lygiais, taip pat su jaunais ir senais žmonėmis. Tas, kuris atvyksta į mečetę pirmesnis, gali rinktis sėdėti ten kur nori. Niekas neturi teisės pajudinti žmogaus iš tos vietos kurią jis pasirinko, išskyrus atvejus susijusius su saugumu, nes tada tai tampa administracinė priežastimi. Taigi, Islamiška maldos sistema yra ne tik turtinga dvasiškai, bet ir bendruomeniškai bei iš organizacinės pusės.

Visos mečetės yra lankomos penkis kartus per dieną, užduotis, kuri atrodo pernelyg reikalaujanti atsitiktiniam stebėtojui. Šis aspektas tūrėtų būti labiau paaiškintas norint nupiešti išsamesnį kongregacinių maldų paveikslą musulmonų gyvenimo būde. Žinoma, tobulioje musulmonų bendruomenėje, kur mečetės yra pasiekiamos kiekvienam piliečiui, kongregacinė malda penkis kartus per dieną tampa įprasta musulmonų gyvenime. Vidurdienio malda, kuri dažniausiai yra labiau problematiška, atliekama musulmonų bendruomenėse per vidurdienio pertrauką nuo darbo. Taigi, tai yra ne tik pietų pertrauka, bet yra truputi ištęsta siekiant suderinti maldos atlikimą tuo metu. Kita malda po vidurdienio yra popietės malda, kuri yra dažniausiai atliekama iškart po grįžimo iš paprasto dienos darbo. Tada jokia malda nėra galima iki kol nusileis saulė. Laikas tarp šių dvejų maldų yra skirtas lauko pramogoms, tokioms kaip sportas, apsipirkimas, pasivaikščiojimai, lankymui draugų bei artimųjų ir t.t. Tai yra atsipalaidavimo periodas, kuriame praktiškai maldos yra uždraustos, išskyrus tylų prisiminimą Dievo, kuris tampa pastovu kai kuriems tikintiesiems. Saulėlydžio metu, tikinčiojo naktis prasideda su saulėlydžio malda, po kurios taip pat yra atsipalaidavimo laikas, vakarieniavimo ir t.t. Naktis yra užbaigiama su paskutinia malda kuri yra vadinama Isha. Nėra skatinama nemiegoti po Isha maldos ir užsiimti paskalomis, tuščiomis kalbomis ir t.t.

Musulmonai yra raginami įgyti įproti anksti eiti miegoti ir anksti keltis. Diena, sekantį rytą įprastai prasideda prieš aušrą. Malda, kuri yra atliekama nakčiai baigiantis yra vadinama Tahadžud. Ji nėra privaloma, bet yra labai prabrėžiama neprivaloma malda. Aušra skubina laiką Ryto Maldai, kuri yra vadinama Al-Fajar. Neprivalomos maldos nėra rekomenduojamas tarp Fajar ir saulėlydžio, dėl akivaizdžių priežąsčių. Tada, iki Zuhar, vidudienio maldos, yra tik dvi neprivalomos maldos paminėtos, kitu atveju iki vidudienio maldos musulmonai yra tikėtini užsiimti normaliomis dienos veiklomis.

Žiūrint į Islamiškąją maldą iš kitos pusės, yra intriguojama paminėti kaip gerai organizuota, disciplinuota ir visapusiška ji yra. Yra tam tikros maldos kongragacijoje, kuriose Šventasis Koranas yra deklamuojamas garsiai, skambiu balsu pusiau dainuojančiu tonu, kuris nevisiškai atitinka dainavimą, bet turi ritmišką toną ir yra gyliai prasiskverbiantis. Šventasis Pranašas (sa) taip pat patarė, kad tūrėtų būti šešėlis liūdesio tone, kuriuo Šventasis Koranas yra deklamuojamas, tai padaro jį labiau jaudinantį, ir deklamuojamos ištraukos gyliau prasiskverbia į širdis. Kai kuriose maldose, ypatingai dvejose vidudienio, nėra garsaus deklamavimo, ir tai gerai tinka prie bendros to laiko nuotaikos. Net paukščiai nustoja dainuoti per ankstyvas vidudienio valandas ir yra įprastas tylos rėžimas tvyrantis ore, apimantis darbo aplinką. Rytinė malda, malda po saulėlydžio ir malda po nakties atėjimo visos įtraukia periodus, kur ištraukų deklamavimas garsiai yra įprasta praktika.

Malda gali būti padalinta į dvi kategorijas. Priešingai kongregacinėms maldoms, individualios maldos taip pat yra didžiai pabrėžiamos. Kongregacinėse maldose visuomenė pagerbia Dievą kartu ir atvirai. Individualiose maldose, pabrėžiamas privatumas, ir netūrėtų būti bandoma tokiu maldų rodyti niekam. Panašiai vėlyva nakties malda yra atliekama privačiai. Net ir to paties namo nariai bando surasti sau tinkamus kampelius, ir net vyras ir žmona bando atlikti savo maldas atskirai, kad bendravimas su Dievu taptų labai asmenišku dalyku.

Yra pastebima, kad penkių kongregacinių maldų sistema gerai veikia jau virš 14-os tūkstančių metų, apsaugai ir išlaikymui šios šventos institucijos. Mečetės yra pagrindas išlaikymo šios maldos institucijų sistemos. Jos taip pat tarnauja kaip mokymo centrai jauniems ir seniems ir per žmonių istorija mečetės turėjo pagrindinę rolę religiniuose mokymuose ir nurodymuose.

Garbinimo vietos Islame, nesvarbu ar tai būtų kongregacinių ar privačių maldų vietos yra laikomos ypatingai švarios. Iš kiekvieno yra tikimasi nusiimti batus prieš įžengiant į tokias vietas. Ir nors kiekvienoje maldoje garbintojas turi paliesti grindis su savo kakta, kartais trumpam ir kartais ilgesniems periodams, yra pastebima, kad jokia odos liga nebuvo perduota nuo vienos kaktos į kitą musulmonų bendruomenėje. Kai kurie gali priskirti tai aukštiems švaros standartams ir kiti Dievo palaiminimams, bet kuriuo atveju tai yra gerai pastebimas faktas.

Kas liečia maldų turinį, yra išskiriami du tipai:

1. Įprastas deklamavimas Korano ištraukų ir kitos maldos, kurios yra atliekamos iš esmės Korano kalba, kuri yra arabų. Iš visų garbintojų yra tikimasi, kad jie žino prasmę tai ko jie sako, kitaip jie atims iš savęs nenusakomą naudą, kuri gali būti gauta iš reikšmingo deklamavimo. Tai padarytų šia diskusiją per ilgą jei mes pradėtume kalbėti apie turinio detalias, bet tie skaitytojai, kurie bus susidomėję visada gali toliau apie tai domėtis remdamiesi atitinkama literatūra.
2. Antra kategorija priklauso individualioms maldoms gimtąja žmogaus kalba, kuria žmogus yra laisvas maldauti taip kaip jis nori. Ši antra kategorija yra kontraversali ta prasme, kad dauguma musulmonų mokyklų neleidžia atlikti tokios praktikos ir reikalauja deklamuoti tik paskirta forma, nesvarbu ar besimeldžiantysis supranta ar ne. Tačiau tokios mokyklos įvertina tokį poreikį ir asmeninių maldų, ir siūlo melstis gimtąja kalba pasibaigus formaliai maldai (arabų kalba) o ne formalios maldos laiku. Mes, Ahmadi musulmonai, rekomenduojame melstis Dievui savo kalba kaip žmogus pageidauja formalios maldos metu.

Kaip mes padomonstravome aukščiau, Islamiškosios maldos institucija yra labai išsivysčiusi, kur vienas individas yra reikalaujamas melstis penkis kartus per dieną, tiek individualiai tiek ir kongregacijoje su kitais. Islamiškoji malda, todėl vaidina svarbę rolę musulmonų gyvenime ir dvasiniame bei moraliniame individo auklėjime.