Pranašai

Ketvirtasis pamatinis Islamo straipsnis yra tikėjimas visais pranašais. Šis straipsnis yra logiškas 3-iam reikalavimui. Ta pati filosofija, kuri slypi tikėjime visų knygų taip pat reikalauja tikėjimo visais pranašais. Šventasis Koranas kalba apie daugybę pranašų, kurie daugiausia priklauso Vidurio Europos pranašų linijai, pradedant Adamu (as) iki pat Pranašo Muhammado (sa) laikų. Bet yra ir išimčių šiai taisyklei. Yra du dalykai minimi Korane, kurie yra sietini su šiuo klausimu:

• Nors kai kurie vardai ir istorijos kai kurių pranašų buvo atskleistos Šventajam Islamo Įkūrėjui, bet šis sąrašas jokiu budu nėra išsamus. Tai yra tik pavyzdiniai vardai ir yra daug pranašų, kurie nėra minimi Korane.
• Sąraše pranašų, kurie yra konkrečiai įvardijami, yra tam tikrų vardų, kurie neatrodo, kad priklausytų Izraelio pranašams. Dauguma komentatorių todėl yra linkę tikėti, kad ne-arabų pranašai buvo įtraukti į sąrašą, tik norint reprezentuoti išorinį pasaulį. Pavyzdžiui, Dhul-Kifl yra vienas vardas sąraše pranašų, kuris yra negirdėtas arabų arba semitų užuominose. Kai kurie mokslininkai atsakė šį vardą iki Budos, kuris buvo Kapeel, kas buvo sostinė mažos valstijos buvosios prie Indijos ir Nepalo pasienio. Buda, ne tik priklausė Kapeel, bet daugelį kartų buvo kreiptasi į jį kaip iš Kapeel. Dhul-Kifl butent tai ir reiškia. Turėtų būti paminėta, kad priebalsio „p“ arabų kalboje nėra, ir artimiausias jam yra „fa“. Todėl, Kapeel išverstas į arabų kalba tampa

 Be įrodymų Korane, yra viena nuoroda, kuri yra prieštaringa tarp komentatorių.  Yra paprotys užfiksuotas Šventojo Pranašo (sa) kuris įvardija indų pranašą. Jo žodžiais:

کَانَ فِی الْھِنْدِ نَبِیًّا اَسْوَدَ اللَّوْنِ اِسْمُہُ کَاھِناً

„Buvo pranašas Dievo Indijoje, kuris buvo tamsios spalvos ir vardu : Kahan “

Kiekvienas susipažinęs su Indijos religine istorija iškarto susietų šį apibūdinimą su Krišna, kuris pastoviai yra apibudinamas Indų literatūroje kaip buvęs tamsios veido spalvos. Taip pat, pavadinimas Kanhaya yra pridedamas prie Krišnos vardo. Taip pat Kanhaya yra sudarytas iš tokių pačių priebalsių K,N,H kaip ir vardas Kahan, ir tai jokiu budu nėra  nereikšmingas sutapimas.  Bet ar koks ne-arabų pranašas buvo minimas vardu ar ne yra tik akademinė diskusija. Negalima neigti fakto, kad Šventasis Koranas padaro privalomą kiekvienam musulmonui ne tik tikėti visais pranašais, bet taip aiškiai informuoja mus, kad kiekviename pasaulio regione ir kiekviename amžiuje Dievas iškėlė pasiuntinius ir pranašus.

Šis pricipinis tikėjimas pranašų įkūrėjų ir jų vėliau buvusių pranašų visose religijose yra unikali deklaracija tik Korane, jos nėra jokioje kitoje dieviškoje knygoje. Tai apšviečia kūrinio universalumą taip pat ir Islamo visapusiškumą. Jei Koraniškasis tvirtinimas, kad Korano mokymai yra skirti visam pasauliui yra tikras, tada jis turi pripažinti tiesą visų pranašų. Kitu atveju pasiekėjai daugelio kitų religijų neras jungiančio tilto tarp jų ir Islamo.

Pripažinimas visų knygų tiesos, bei pripažinimas visų pranašų yra revoliucinė deklaracija, kuri turi daug naudos žmogui. Tarp kitų dalykų, ji stipriai išgrindžia kelią tarp-religinei taikai ir harmonijai. Kaip gali vienas žmogus būti taikus su pasiekėjais kitų religijų, jei kiti laiko jo religija netikra ir jei viena religija monopolizuoja tiesą tik savo vienos religijos labui?

Tai yra visuotinis pastebėjimas, kad įvairių religijų pasiekėjai dažniausiai žino labai mažai apie doktrinius aspektus jų pačių religijos. Tik išventinti kunigai ar kiti lyderiai yra laikomi saugotojais religinių žinių, ir į juos žmonės kreipiasi kai jiems reikia religinių nurodymų. Tokie žmonės yra jautresni dėl klausimų apie jų pranašus , net labiau negu klausimuose apie Dievą ir Jo garbę.

Be Islamo, nei viena kita dieviškoji religijų knyga neturi liudijių apie kitų religijų įkūrėjų tiesą. Neturėjimas jokio pripažinimo tiesos kitų pranašų išskyrus jų pačių religijos, atskyrė religijas viena nuo kitos, kiekviena pripažindama tik savo tiesą, ir kiekviena  laikydama kitų religijų pranašus apsimetėliais. Nors kasdieniniame gyvenime mes nerandame šios išraiškos išreikštos labai stipriai, sunki realybė išlieka ta, kad jei pasiekėjai bet kurios religijos priima savo tikėjimą rimtai, tada jie turi laikyti visas kitas religijas klaidingomis, net ir jų šaltinius. Yra sunku įsivaizduoti krikščionį, kaip tikrą Krikščionybės tikėtoją kaip jis ją supranta šiandieną, kuris patvirtintų Budos, Krišnos ar Zoroaster tikrumą. Ypatingai krikščionių pozicija prieš Šventąjį Islamo Pranašą (tebūnie jam taika ir Allah’o palaiminimai) būtent paminėta aukščiau, jie turi paskelbti jį kaip apsimetėlį, nes kitaip vienintelė alternatyva jiems yra tapti musulmonais. Žmonės, kurie studijuoja kultūra ir papročius rytų Azijos aptarinėdami šį klausimą visada išlaikydavo savo poziciją labai aiškią, daugelis tarp jų net neslėpia priešiškumo Islamo Įkūrėjui darydami prielaidą, kad jis turi būti klaidingas. Tas pats yra taikytina ir kitoms religijoms.

Nors kasdieniniame gyvenime mes nedažnai susiduriame su tokiais ryškiais nemandagumo pavyzdžiais ir įžeidimais,  bet ar vienas laiko savo požiūrį sau ar atvirai apie tai kalba, pertvara vistiek išlieka. Dėl to yra akivaizdu, kad visų religijų pasiekėjai yra susiskirstę tarpusavyje prieš visus kitus, ir berjeras tarp tiesos ir melo, teisingumo ir blogio priveda prie užkirtimo kelio harmonijai religijoje, kuri yra taip reikalinga žmogui šiandieną.

Žinoma, yra labai civilizuotų ir išsilavinusių krikščionių šiame pasaulyje, kurie iš mandagumo neįžeistų musulmonų atmesdami Šventajį Islamo Pranašą (sa) kaip apsimetėlį.Tačiau, krikščionys pasak jų tikėjimo, neturi kitos išeities bet atmesti tiesą apie Islamo įkūrėją. Musulmono atveju yra visai kita istorija. Kai musulmonas kalba apie Jėzų Kristų (as) arba Mozę (as) ar Krišna ar Budą su garbinimu ir meile, jis tai daro, nes neturi kitos išeities. Tai yra pamatinis straipsnis jo tikėjimo ištiesti ne tik žmogiškąjį mandagumą, bet ir nuoširdžiai tikėti jų teisumu ir garbe. To šviesoje, šis straipsnis tikėjimo turi svarbumą globaliu mąstu. Jis  sukuria tarp-religinę taiką ir harmoniją ir nuoširdžiai sukuria atmosferą bendro pasitikėjimo ir meilės. Kaip ir Dievo vienybė, jis turi esminę savybę buvimo nepakeičiamu ir nėra tam jokios kitos alternatyvos.

Pažadėtasis Mesijas, Hazrat Mirza Ghulam Ahmad (as) iš Qadiano, apibendrino Islamiškajį tikėjimą kitais pranašais taip:

Vienas iš principų, kuris suformuoja mano tikėjimų pagrindą yra sietinas su jau įkurtomis pasaulio religijomis. Šios religijos buvo plačiai priimtos įvairiose žemės kampeliuose. Jos įgavo amžiaus mąstą ir pasiekė brandumo stadiją. Dievas mane informavo, kad nei viena iš šių reiligijų nebuvo klaidinga jų ištakose ir nei vienas iš pranašų nebuvo apsimetėlis. [1]

Tai yra gražus principas, kuris propoguoja taiką ir harmoniją, kurioje slypi susitaikymo pamatai, ir kas padeda moralinei žmogaus būklei. Visi pranašai, kurie atsirado pasaulyje, nesvarbu ar Indijoje, ar Persijoje ar Kinijoje ar kurioje kitoje šalyje, mes tikime jų visų teisumu, vieno ir visų. [2]

Su šio fakto nustatymu, kad visi pranašai visame pasaulyje visais laikais atėjo iš Dievo, scena atrodo yra sukurta universaliam pranašui. Priėmimas šio universalaus pranašo reikalauja abipusiškumo. Kai tu tikiesi, kitus tikėti tuo kuo tu laikai teisinga, tikrai padėtų jei tu būtum liudininkas tiesos tokių šventų žmonių kuriais kitas nenukratomai tiki.

Todėl Islamas padaro pamatus šiam vieno pranašo universalumui. Ir taigi, tvirtinimas Korano, kad Šventasis Pranašas (sa) buvo iškeltas ne tik arabijai, bet ir visai žmonijai yra pagrįstas prasminga filosofija. Mes randame paminėjimus visose religijose, kad ateities utopija ar auksinis amžius bus, kai visa žmonija būtų surinkta po viena vėliava. Bet neatrodo, kad būtų padėtas pamatas suvienyti žmones ir jų tikėjimus bei dogmas. Pirmą kartą religinėje istorijoje, Islamas padarė kelią universaliai religijai paskelbdamas, kad visi pasaulio žmonės, skirtingais laikotarpiais buvo palaiminti su dieviškųjų pasiuntinių pasirodymų.

Pasak Šventojo Korano, pranašų institucija yra universali ir neturinti laiko apribojimų. vartojami du terminai apibūdinti tas pačias pareigas, kiekvienas su šiek tiek skirtingomis konotacijomis. Terminas An-Nabi  turi pranašystės konotaciją. Tiems, kuriuos Dievas pasirenka atstovauti Jam –  suteikia žinias apie tam tikrus svarbius ateities įvykius. Jiems taip pat yra pasakoma apie svarbius praeityje įvykusius įvykius, apie kuriuos žmonės nežino. Ir jų žinojimas apie šiuos įvykius yra kaip ženklas, kad jie buvo informuoti Viską Žinančios Būtybės. Tokios pranašytės patvirtina pranašų tikrumą, kad žmonės galėtų jiems paklusti ir priimti jų žinią.

Antrasis terminas susijęs su pranašais yra – Al-Rasool arba Pasiuntinys. Tai yra siejama su pranašams suteiktų svarbių apreiškimų turiniu ir jų žinutės perteikimu žmonijai Dievo vardu. Šios žinutės gali kalbėti apie naują įstatymo kodeksą, arba jos gali tiesiog įspėti apie praeities praradimus susijusius su anksčiau atskleistais įstatymais. Šios abi yra suvienytos vienam žmogui, ir todėl visi pranašai gali būti pavadinti pasiuntiniais, ir visi pasiuntiniai – pranašais.

Pasak Islamo,  visi pranašai yra žmogiškosios būtybės ir nei vienas iš jų neturi antžmogiškų savybių. Kur stebuklai yra priskirti pranašams, kurie yra suprantami kaip rodantys savo antžmogiškas savybes, kategoriški ir aiškūs pareiškimai iš Korano atmeta tokią galimybę. Žmonių prikėlimas iš numirusių yra vienas tokių stebuklų priskirtas tam tikriems pranašams. Nors panašūs apibūdinimai yra randami daugelyje dieviškųjų raštų ar religinių knygų, pasak Korano jie nėra skirti būti priimami tiesiogine prasme, bet turi metaforinę konotaciją. Pavyzdžiui, yra priskiriama Jėzui (ramybė jam) mirusiojo prikėlimas naujam gyvenimui.

Bet Šventasis Koranas pasakoja apie Pranašą Muhammadą (sa) tais pačiais terminais, tais pačiais žodžiais taikomais jo stebuklo susiejusiu su dvasiniu atgimimu. Panašiai yra atveju, kai kalbama apie paukščių sukurimą iš molio ir jų sukėlimą skirti Dievo vardu. Šie paukščiai yra tiesiog žmonės, kuriems yra suteiktas sugebėjimas dvasinio skrydžio, lyginant su žemiškaisiais žmonėmis.

Nei vienam pranašui nebuvo suteiktas ypatingai ilgas gyvenimas, kuris jį padarytų išskirtiną ir aukščiau visos brolybės pranašų, kuriai jis priklauso. Taip pat, nei vienas pranašas nėra minimas kaip pakilęs žmogiškuoju kūnu į toli esančius visatos kampelius.  Kur yra toks paminėjimas, turima omenyje dvasinį pakilimą, ne kūnišką pakilimą, kurį Šventasis Koranas kategoriškai pareiškia esantį prieš pranašų turimas savybes. Kai Šventasis Islamo Įkurėjas buvo reikalaujamas knygos žmonių pakilti į dangų fizine forma ir parnešti knygą, atsakymas kurį Dievas jį išmokė buvo paprastai šis:

قُلۡ سُبۡحَانَ رَبِّیۡ ہَلۡ کُنۡتُ اِلَّا بَشَرًا رَّسُوۡلًا

Sakyk: “Šventas yra mano Viešpats; niekas kitas nesu aš, o tik žmogus, (atsiųstas kaip) Pasiuntinys.” (Šventasis Koranas 17:94)

Šis atsakymas atmeta visus kitus tvirtinimus, apie kitus pranašus, kurie yra manomi kaip pakilę savo fizinę formą į dangų. Argumentas suprantamas šiuo atsakymu, yra, kad jokia žmogiškoji būtybė taip pat ir pranašai negali pakilti su savo žemiškuoju kūnu į dangų, kitu atveju Pranašas Muhammadas  (sa) taip pat būtų galėjęs pakartoti tokį patį stebuklą. Išryškinimas žmogiškųjų pranašų savybių  ir ju žmogiškųjų limitų yra vienas gražiausių požymių esminiuose Islamo mokymuose. Pranašai pranoksta, žmonės ne todėl, kad jie buvo apdovanoti antžmogiškomis savybėmis, bet tik todėl, kad galėjo išnaudoti žmogiškasias savybes, kuriomis jie buvo apdovanoti. Jie išliko žmonėmis nepaisant pakilimo į didžias dvasines aukštumas, ir jų elgesys kaip toks liko nepakartojamas kitų žmonių.

Kalbant apie pranašystės testinumą, Islamas kategoriškai skelbia Šventajį Pranašą (sa) esantį, paskutinį įstatymą nešantį pranašą ir Koraną kaip paskutiniąją dieviškąją knygą, kuri yra tobula ir apsaugota nuo pakitimų per amžių amžius. Joks pakitimas nėra galimas abiejais atvejais, kol knyga yra tobula ir apsaugota nuo žmogaus interpoliacijos, joks pakitimas nėra pateisinamas.

Kaip dėl pranašystės, kuri yra susijusi su tęstinumu,o ne įstatymų keitimu, tai tokia pranašystė yra aiškiai minima Korane. Yra aiškios pranašystės apie tokius dieviškuosius reformatorius, kurie būtų visiškai pavaldūs Šventajam Islamo Įkūrėjui ir Šventajai Knygai – Koranui. Toliau pateikta ištrauka iš Surah Al-Nisa nepalieka jokios dviprasmybės apie tai:

وَمَنۡ یُّطِعِ اللّٰہَ وَالرَّسُوۡلَ فَاُولٰٓئِکَ مَعَ الَّذِیۡنَ اَنۡعَمَ اللّٰہُ عَلَیۡہِمۡ  مِّنَ النَّبِیّٖنَ وَالصِّدِّیۡقِیۡنَ وَالشُّہَدَآءِ وَالصّٰلِحِیۡنَ ۚ وَحَسُنَ اُولٰٓئِکَ رَفِیۡقًا

Ir tas, kas paklūsta Allahui ir šitam (Jo) Pasiuntiniui, bus tarpe tų, kuriems Allahas yra suteikęs Savo malones – būtent Pranašams, Teisingiesiems, Kankiniams ir Teisiesiems. Ir puikūs kompanionai yra jie. (Šventasis Koranas 4:70)

Trumpai tariant, Islamas yra paskelbtas esanti paskutinė ištobulinta religija žmonių naudai, po kurios joks naujas mokymas nebus atskleistas anuliuoti Islamą, nei bus joks naujas nepriklausomas pranašas gimęs už Islamo domeno ribų. Bet koks naujas pranašas būtų visiškai pavaldus Šventajam Pranašui Muhammadui (sa). Pranašai visada ateina su tikslu pristatyti žinutę. Ta žinutė nėra apribota tik tikėjimo sritims, bet taip pat apima praktikavimo bei pritaikymo tikėjimo sritis. Mokymai yra padalinti į dvi dideles kategorijas:

• Kaip pagerinti žmogaus santykius su Dievu.
• Kaip elgtis su kitais žmonėmis.

Šios dvi kategorijos ištikro apima visus religinių įstatymų aspektus. Mes negalime įsitraukti į ilgą diskusiją apie kaip ši užduotis yra pritaikoma iki tobulumo Islame, bet galbūt būtų priimtina iliustruoti kelis svarbius bruožus šių universaliu mokymų.

[1] Išversta iš orginalo urdu kalba Tohfa Qaisariya psl. 256, Roohani Khazain (Dvasiniai lobiai), 12 tomo, Išleisto 1984 Surrey. (Anglijoje).

[2] tas pats šaltinis 259psl.