Pažadėtojo Mesijo (as) pavyzdingas Šventojo Pranašo (sas) nuolankumo modelio sekimas
Jo Šventenybė Hazrat Mirza Masroor Ahmad (aba) po Tašahhud, Tauvvuz ir Sūros Al-Fatiha pasakė:
Šiandien kalbėsiu apie savo valdovo ir paklusnumo objekto, Hazrat Muhammado Mustafa (sas), tikrojo tarno nuolankumo bei kuklumo įvykius ir jo patarimus savo bendruomenei pasirinkti būtent šį nuolankumą bei kuklumą pagal Šventojo Pranašo (sas) mokymus ir suną.
Matydamas aukščiausią jo nuolankumo standartą, pats Allahas apreiškimu suteikė jam tai patvirtinantį liudijimą. 1907 m. kovo 18 d. jam buvo atsiųstas apreiškimas:
„Tavo nuolankūs keliai Jam patiko.“
Šventasis Hazrat Pažadėtasis Mesijas (as) vienoje vietoje sako:
„Šiam nuolankiam tarnui buvo atskleista, kad šis kuklus žmogus savo neturtu, nuolankumu, pasitikėjimu Allahu, pasiaukojimu, ženklais bei šviesomis yra pirmosios Mesijo [Jėzaus] gyvenimo dalies pavyzdys, ir šio nuolankaus tarno prigimtis bei Mesijo prigimtis yra labai panašios viena į kitą. Jos yra tarytum du to paties brangakmenio gabalėliai arba du vaisiai nuo to paties medžio. Ši vienovė yra tokia stipri, kad dvasiniame regėjime skirtumas yra itin subtilus. Taip pat ir išoriškai yra panašumas, nes Mesijas buvo tobulo ir didingo pranašo, tai yra Mozės, pasekėjas ir jo religijos tarnas, o jo Evangelija buvo Toros šaka. Šis nuolankus tarnas taip pat yra vienas iš mažiausių tarnų to didingo Pranašo, kuris yra pasiuntinių valdovas ir visų pranašų karūna.“
Kompanionų pasiaukojimas ir tikrasis darbas
Kartą vienas asmuo kreipėsi į Šventąjį Hazratą (as) ir pasakė, kad Huzoor (as) įdėjo labai daug pastangų rašydamas knygą „Haqiqatul-Wahi“ – tą knygą, kuri buvo parašyta paskutiniais gyvenimo metais – ir nuolat skaitydamas bei tikrindamas korektūras, ir būtent dėl to Huzoor (as) sveikata vis sušlubuoja. Jis paprašė, kad dabar Huzoor kelias dienas visiškai pailsėtų ir visiškai nutrauktų skaitymo bei rašymo darbus. Hazratas (as) atsakė:
„Koks gi čia mūsų darbas ar pastangos? Mums tikrai gėda, kai pažvelgiame į pranašo kompanionų (ra) pastangas, kaip jie su džiaugsmu Allaho kelyje atidavė net savo galvas.“
Allaho šlovė ir bendruomenės mokymas
Vienoje vietoje jis (as) sako:
„Mano supratimo stokojantys žmonės prieštarauja, kad aš peržengiu savo rangų ribas.“ Tai reiškia, kad Hazrat Pažadėtasis Mesijas (as) neva per daug aukština savo statusą. Jis pasakė: „Prisiekiu Visagaliu Allahu, kad mano prigimtyje ir charakteryje visiškai nėra noro sulaukti pagyrimų ar džiaugtis savo didybės demonstravimu. Aš visada troškau gyventi nuolankų ir nežinomą gyvenimą, tačiau tai buvo už mano galios ir kontrolės ribų, nes pats Allahas mane išvedė į viešumą ir skyrė man tiek daug pagyrimų bei didybės Savo žodyje, kurį man apreiškė.“ Jis pridūrė, kad visi šie pagyrimai ir visa ši didybė iš tikrųjų priklauso Šventajam Pranašui (sas).
Naujai priėmusiems Islamą jis taip pat patardavo laikytis Islamo nuolankumo ir paprastumo mokymo. Taip yra užrašyta, kad 1903 m. spalio 22 d. pas Šventąjį Hazratą (as) atvyko naujas musulmonas iš Australijos, vardu Muhammadas Abdul Haqq. Pokalbio metu Šventasis Hazratas (as) jam pasakė: „Vienas iš mūsų principų yra tas, kad mes gyvename paprastą gyvenimą. Mūsų susirinkimai yra laisvi nuo visų tų prabangos dalykų, kuriuos šiandieninė Europa pavertė gyvenimo būtinybe. Mes nesame papročių ar įpročių vergai. Mes laikomės tam tikrų įpročių tik tiek, kiek jų atsisakymas sukeltų sunkumų ar nuodėmę – kad nebūtų pakenkta ir nebūtų padaryta nuodėmė. O šiaip, valgydami, gerdami, sėdėdami ir bendraudami, mes teikiame pirmenybę paprastam gyvenimui.“
Puikybės atsisakymas ir tikrasis nuolankumas
Tai yra aukšti nuolankumo standartai, kuriuos jis norėjo išugdyti ir savo bendruomenei. Todėl vienoje vietoje jis (as) sako:
„Reikia pasirinkti nuolankumą. Išmokti nuolankumo nėra sunku. Ko čia mokytis? Žmogus pats savaime yra silpnas ir nuolankus kūrinys. Ir jis buvo sukurtas būtent nuolankumui.
وَمَا خَلَقْتُ الْجِنَّ وَالْاِنْسَ اِلَّا لِيَعْبُدُوْنِ
„Ir nesukūriau Aš Džinų ir žmonių niekam kitam, o tik kad jie Mane garbintų.“
Puikybė ir panašūs dalykai yra dirbtiniai. Jei žmogus nusimestų šį dirbtinumą, jo prigimtyje pasirodytų tikrasis nuolankumas.“
Taigi, tai yra principas, kuriuo pasiekiamas Allaho artumas. Ragindamas pasirinkti nuolankumą, jis kitoje vietoje sako:
„Palaiminti tie, kurie laiko save pačiais žemiausiais ir mažiausiais, kalba su gėda [kuklumu], gerbia vargšus bei nepasiturinčius, elgiasi su nuolankiaisiais pagarbiai, niekada nesityčioja dėl pykčio ar puikybės, prisimena savo Kilnųjį Viešpatį ir vaikšto žeme su nuolankumu. Todėl aš vėl ir vėl sakau, kad būtent tokiems žmonėms yra paruoštas išsigelbėjimas. Kas šiame pasaulyje neišeis iš pykčio, puikybės, savimeilės, arogancijos, pasaulio geidulių, godumo ir nedorybės pragaro, tas niekada neišeis ir kitame pasaulyje.“ Tai reiškia, kad tie geri darbai, kurie bus atlikti šiame pasaulyje, pravers ir kitame pasaulyje. Jis sakė: „Ką man daryti ir iš kur man paimti tokius žodžius, kurie paveiktų šios grupės širdis?“ Tai yra tų, kurie mane seka. „O Allahai suteik man tokių žodžių ir įkvėpk tokias kalbas, kurios skleistų savo šviesą šiose širdyse ir savo priešnuodžio savybėmis pašalintų jų nuodus. Mano siela virpa iš šio troškimo, kad kada nors išauštų diena, kai savo bendruomenėje pamatyčiau daugybę tokių žmonių, kurie iš tikrųjų paliko melą ir sudarė tikrąją sandorą su savo Allahu, kad saugos save nuo bet kokio blogio, ir visiškai nutols nuo puikybės, kuri yra visų nedorybių šaknis, ir bijos savo Viešpaties.“
Egoizmo valdymas bendruomenės renginiuose
Kai kurie žmonės renginiuose, suvažiavimo dienomis ar funkcijų metu ypač nori sėdėti priekinėse kėdėse. Suvažiavimuose kartais būna „žalioji zona“ ar tam tikros vietos, kur ypač išreiškiamas noras sėdėti priekyje, kad būtų arčiau ir geriau girdėtųsi Kalifas. Tai yra suprantama, tačiau kartais prie to prisideda ir egoizmas. To neturėtų būti, nes tai sukelia problemų organizatoriams. Bet kuriuo atveju, patardamas tiems, kurie turi tokių troškimų, jis sako:
„Žmogus, kai kur nors eina, turėtų pasirinkti sau pačią žemiausią vietą. Jei jis bus vertas kitos vietos, šeimininkas pats jį pakvies, pasodins bei pagerbs.“ Jei norima sėdėti priekyje, gerai, yra sistema, kuri sako: pateikite prašymą, mes jį apsvarstysime. Jei sistema neapsvarstė prašymo arba dėl tam tikrų priežasčių atsisakė, tuomet reikia priimti šį sprendimą be jokių prieštaravimų ar nuoskaudų širdyje. Nuolankumas taip pat yra būtinas norint pelnyti Allaho meilę. Šiuo klausimu jis sako:
„Niekas negali pelnyti Allaho meilės ir Allaho pasitenkinimo, kol jame neatsiras dvi savybės.Pirma – sugriauti puikybę, panašiai kaip stovintis kalnas, iškėlęs savo viršūnę, sugriūva ir susilygina su žeme. Taip pat ir žmogus turėtų pašalinti visas puikybės ir blogio mintis. Jis turėtų pasirinkti nuolankumą, kuklumą ir visišką paprastumą. Antra – turi nutrūkti visi jo ankstesni ryšiai, kaip kalnas sugriūva ir tampa „mutasaddi’an“. Šis žodis paminėtas Šventajame Korane, reiškiantis, kad jis subyra į gabalėlius, plyta atsiskiria nuo plytos. Taip pat ir visi jo ankstesni ryšiai, kurie buvo nešvaros ir Allaho nepasitenkinimo priežastis, turi nutrūkti.“
Tai reiškia, kad reikia nutraukti tuos senus, neteisingus ryšius, kurie jūsų viduje gimdė blogį. Tai nereiškia, kad turi nutrūkti visi giminystės ryšiai, bet tai daroma tam, kad atsirastų potraukis gėriui, o jo susitikimai, draugystės, meilė ir priešiškumas būtų tik dėl Allaho. Kad ir koks darbas būtų atliekamas, jis turėtų būti skirtas tik Allaho pasitenkinimui pelnyti. Vienoje vietoje jis (as) sako:
Malda ir didžiausio nuolankumo paieškos
Norint išvengti nuodėmės prieš Allahą, yra ši eilutė:
اِیَّاكَ نَعْبُدُ وَ اِیَّاكَ نَسْتَعِیْنُ
„Tave vieną mes garbiname ir Tavęs vieno mes maldaujame pagalbos.“
Tie žmonės, kurie nuolatos su nuolankumu meldžiasi savo Viešpačiui, tikėdamiesi, kad jų nuolankumas bus priimtas, sulaukia paties Allaho pagalbos. Šiuo atžvilgiu jis pasakoja istoriją apie vieną pamaldų žmogų, kuris daug meldėsi: „O Allahe išlaisvink mane nuo nuodėmių.“ Po ilgų maldų jis susimąstė, kaip pasiekti didžiausią nuolankumą, koks būtų geriausias būdas. Pagalvojęs jis suprato, kad nėra nieko nuolankesnio už šunį. Tuomet jis pradėjo verkti mėgdžiodamas jo garsą. Kitas asmuo pagalvojo, kad į mečetę užklydo šuo. Jis išsigando: „Kad tik jis nesuteptų mano indo“, todėl atėjęs pažiūrėti pamatė, kad tai buvo pats maldininkas, o šuns niekur nebuvo. Galiausiai jis paklausė: „Čia verkė šuo, aš girdėjau garsą, kas tai buvo?“ Tas pamaldus žmogus atsakė: „Aš esu tas šuo.“ Tuomet jis paklausė: „Kodėl tu taip verkei?“ Jis atsakė: „Allahui patinka nuolankumas, todėl pagalvojau, kad tokiu būdu mano nuolankumas bus priimtas.“ Bet kuriuo atveju, tai buvo jo mąstymas, ir jis pasielgė pagal jį. Tikslas buvo tapti pačiu žemiausiu kūriniu, kad kaip nors priartėtų prie Allaho. Šiuo atžvilgiu jis vienoje vietoje sako:
„Žmogus, kuris yra silpnas kūrinys, dėl savo blogų darbų padarinių pradeda laikyti save didžiu. Būtent dėl blogų darbų pasėkmių atsiranda didybė, puikybė ir arogancija. Allaho kelyje žmogus negali rasti išsigelbėjimo, kol nelaiko savęs pačiu mažiausiu iš visų.“
Ištikimybės įžado (Bai’at) esmė
Ragindamas tuos, kurie priėmė jo ištikimybės įžadą, pasiekti aukštus nuolankumo standartus, jis sako:
„Šis ištikimybės įžadas iš tikrųjų reiškia savęs pardavimą. Jo palaiminimai ir poveikis yra susiję su šia sąlyga, panašiai kaip sėkla yra pasėjama į žemę. Kai sėkla pasėjama į žemę, jos pradinė būsena yra tokia, tarsi ji būtų išėjusi iš ūkininko rankų ir niekas nežino, kur ji dabar yra ir kas iš jos bus. Ji įmesta į žemę, pasislėpė giliai žemėje, ir dabar nežinia, kokia bus jos būklė. Tačiau jei sėkla yra gera ir turi augimo jėgą, Allaho malonės bei ūkininko pastangų dėka ji iškyla į viršų. Ji sudygsta, pasirodo jos daigai, ir iš vieno grūdo išauga tūkstantis grūdų. Taip pat ir žmogus, duodantis ištikimybės įžadą, pirmiausia turi pasirinkti nuolankumą bei kuklumą ir atsiriboti nuo savo egoizmo bei savimeilės. Tik tuomet jis tampa tinkamas augti. Tačiau tas, kuris kartu su įžadu išlaiko ir savo egoizmą, niekada negauna jokios naudos. Be nuolankumo iš ištikimybės įžado nėra jokios naudos.“ Jis pasakė: „Kuo daugiau švelnumo parodysite ir kuo daugiau nuolankumo bei kuklumo laikysitės, tuo labiau Allahas bus jumis patenkintas.“ Jis sako, kad kas su nuolankumu ieško Allaho pasitenkinimo, tuo Allahas būna patenkintas.
Adomo ir Šėtono pavyzdys bei pranašų savybės
Aiškindamas šį principą apie tai, ką suteikia nuolankumas ir kur žmogų nuveda puikybė, jis sako:
„Pirmiausia ir Adomas padarė nuodėmę, ir Šėtonas taip pat, tačiau Adomas neturėjo puikybės, todėl prisipažino dėl savo nuodėmės prieš Allahą ir jo nuodėmė buvo atleista. Iš to žmogui kyla viltis, kad kartu su atgaila bus atleistos ir jo nuodėmės. Kadangi Allahas atleido Adomui, tai ir žmogus, jei parodys nuolankumą bei atgailą, turėtų tikėtis, kad Allahas jam atleis. Tačiau Šėtonas parodė puikybę ir tapo prakeiktuoju – jam teko Allaho prakeiksmas. O tai, ko žmogus neturi, yra puikybė. Puikybės apimtas žmogus, norėdamas pareikšti teises į tai, ko jame nėra… Šėtono savybės nėra būdingos žmogui, žmogus gali tapti nuolankus.“ Jis pasakė: „Puikybės apimtas žmogus be reikalo ruošiasi pretenduoti į tai, ko jame nėra. Žmogaus prigimtyje nėra puikybės, tačiau vėliau jis be jokios priežasties pradeda demonstruoti puikybę kaip Šėtonas.“ Jis pasakė: „Pranašai turi daug talentų. Vienas iš šių talentų yra savo egoizmo sunaikinimas. Tai reiškia, kad juose nelieka egoizmo. Jie priverčia savo ego numirti. Didybė priklauso tik Allahui. Tie žmonės, kurie nesididžiuoja ir elgiasi nuolankiai, niekada nepražūsta.“
Kantrybės ugdymas ir asmeninės ambicijos
Ragindamas pasirinkti nuolankumą, jis vienu metu pasakė:
„Bendruomenėje vis dar yra daug žmonių, kurie, išgirdę bent menkiausią žodį prieš savo valią, supyksta. Nors visus tokius pykčio protrūkius yra labai svarbu nuslopinti, kad prigimtyje atsirastų švelnumas ir kantrumas. Matoma, kad dėl menkiausio dalyko prasideda ginčas, ir tuomet kiekvienas stengiasi nugalėti kitą – stengiasi nugalėti kitą, galvodamas, kaip man tapti nugalėtoju. Tokiomis akimirkomis reikia saugotis egoizmo proveržių ir, norint išvengti nesutarimų, menkuose dalykuose reikėtų sąmoningai pasirinkti pažeminimą. Jokiu būdu negalima stengtis pažeminti savo brolį varžybose.“ Jei pažvelgtume į savo gyvenimą, pamatytume daug žmonių, kurie turi šį netikrą išdidumą ir egoizmą, todėl ginčai tik didėja. Tačiau jei norime pasiekti Allaho artumą, nuo to išsivaduojama. Priešingai, kai kurie netgi bando pakenkti, kartais pateikia neteisingus skundus, sakydami, kad „mes tam tikroje vietoje susipykome, jis mane ten išvadino blogais žodžiais“, o dabar aš kokiu nors neteisingu būdu stengiuosi jį įvelti į kokią nors neteisingą bylą ar bausmę.
Lazario ir turtingo žmogaus istorija
Vieną kartą, pateikdamas pavyzdį apie tuos, kurie pasirenka nuolankumą po mirties, jis pasakė: „Mirtis yra skirta visiems. Vieną dieną teks palikti šį pasaulį. Galiausiai vieną dieną visų laukia toks pat likimas. Tačiau prieš tuos žmones, kurie miršta su neturtu, nedarydami blogio, su kuklumu bei nuolankumu, rojus tarytum žengia į priekį, kad juos pasitiktų. Kaip Hazrat Jėzus (as) papasakojo apie Lazarį. Kas gi buvo tas Lazaris, apie kurį paminėta? Šis įvykis yra užrašytas Evangelijoje pagal Luką. Tai buvo turtingas žmogus, kuris dėvėjo purpurinius ir brangius drabužius – vilkėdavo spalvingus, švelnius bei minkštus drabužius, kasdien švęsdavo ir gyveno didžiai bei prabangiai. Taip parašyta Evangelijoje. O vargšas žmogus, vardu Lazaris, buvo pilnas opų, jį vargino votys bei spuogai, jis turėjo odos ligą ir būdavo paguldomas prie jo durų. Jis sėdėdavo prie to turtingo žmogaus durų. Jo troškimas buvo pasisotinti trupiniais, nukritusiais nuo turtingojo stalo, tai yra tuo maistu, kuris liks ir bus išmestas laukan, kad ir jis galėtų pavalgyti. Netgi šunys ateidavo ir laižydavo jo opas. Šis vargšas buvo toks silpnas, kad negalėjo net šunų nubaidyti, ir jie ateidavo laižyti jo žaizdų. Galiausiai taip nutiko, kaip rašo Biblija, kad tas vargšas mirė, ir angelai nunešė jį į Abraomo prieglobstį. Turtingasis taip pat mirė ir buvo palaidotas. Jis, kęsdamas kančias dvasių pasaulyje, pakėlė akis. Biblija sako, kad jis kentėjo kančias dvasių pasaulyje, pakėlė akis ir iš tolo pamatė Abraomą bei Lazarį jo prieglobstyje. Jis sušuko: „Tėve Abraomai, pasigailėk manęs ir atsiųsk Lazarį, kad jis, pamirkęs piršto galą vandenyje, suvilgytų mano liežuvį. Atsiųsk Lazarį. Išlaisvink ir mane iš šios kančios, kad jis, suvilgęs pirštą, bent šiek tiek vandens uždėtų ant mano liežuvio, nes aš kankinuosi šioje ugnyje.“ Abraomas atsakė: „Sūnau, prisimink, kad tu savo gyvenime jau gavai savo gerus dalykus, o Lazaris gavo blogus dalykus – jis nieko negavo pasaulyje. Tačiau dabar jis čia randa paguodą, o tu kankiniesi.“
Taigi, jis pasakė, kad tokia galiausiai būna puikybės apimtų žmonių pabaiga. Kol žmogus nesielgia su neturtinga ir bejėge senute taip pat mandagiai ir pagarbiai, kaip elgiasi ar turėtų elgtis su aukštos kilmės ar kilmingu žmogumi, ir kol neapsaugo savęs nuo bet kokio išdidumo, arogancijos bei puikybės, jis niekada, niekada negalės įeiti į Allaho karalystę.
Toliau jis sako, kad puikybės apimtas žmogus nori sėdėti ant Allaho sosto. Todėl visada prašykite prieglobsčio nuo šios bjaurios savybės. Net jei visi Allaho pažadai būtų su jumis, jūs vis tiek turėtumėte rodyti nuolankumą – visada rodykite nuolankumą. Nepaisant tam tikrų pažadų, rodykite nuolankumą, nes būtent nuolankumą rodantis žmogus yra Allaho mylimas.
Karaliaus ir išminčiaus Galeno (Jalinoos) istorija
Pateikdamas istoriją apie nuolankumą ir kuklumą, jis sako: „Nuolankumas ir kuklumas yra puikus dalykas. Kas, būdamas nepasiturintis, rodo puikybę, tas niekada negalės pasiekti savo tikslo. Jis turėtų pasirinkti nuolankumą. Pasakojama, kad išminčius Galenas tarnavo pas vieną karalių.“ Tai dar viena istorija. Karalius turėjo įprotį valgyti tokius prastus dalykus, dėl kurių Galenas buvo tikras, kad karalius susirgs raupsais. Tai buvo netinkamas maistas. Šiais laikais taip pat kyla triukšmas, kad nereikia valgyti greito maisto (junk food), matyt, ir tais laikais buvo panašių dalykų. Bet kuriuo atveju, Galenas buvo tikras, kad šie dalykai jį susargdins ir gali privesti net iki raupsų. Todėl jis visada drausdavo karaliui tai daryti, tačiau karalius nesiliovė. Pavargęs nuo to, Galenas pabėgo iš ten ir išvyko į savo tėvynę. Jis paliko karaliaus dvarą ir išvažiavo į savo tėvynę. Po kurio laiko ant karaliaus kūno pasirodė raupsų požymiai. Galiausiai nutiko būtent tai, ką Galenas buvo sakęs – prasidėjo raupsai. Tuomet karalius suprato savo klaidą ir parodė nuolankumą. Jis pasodino savo sūnų į sostą, o pats, apsivilkęs elgetos drabužiais, iškeliavo iš ten ir atvyko pas Galeną. Galenas jį pažino, ir jam patiko karaliaus nuolankumas – tai yra jam patiko jo nuolankumas, kad jis tai suprato ir atėjo pas jį. Tuomet jis iš visų jėgų pradėjo jį gydyti. Jis pasakė, kad jis iš visų jėgų pasišventė jo gydymui, ir tuomet Allahas suteikė jam sveikatą.
Apreiškimas apie namų apsaugą
Viename iš savo susirinkimų, minėdamas savo apreiškimą, jis (as) suteikė patarimą, kuris pasakojimuose perduodamas taip: fadžr [ryto] metu Hazratas (as) atvyko ir prieš maldą trumpai pasikalbėjo susirinkime. Tai yra jis atvyko dar prieš fadžr maldą ir surengė susirinkimą bei pasakė apie apreiškimą:
„Aš apsaugosiu kiekvieną, esantį namuose, išskyrus tuos, kurie išaukštino save ir parodė puikybę.“
Jis paaiškino, kad šiame apreiškime „išaukštinimas ir puikybė“ nereiškia tik turto ar statuso puikybės, bet kiekvienas asmuo, kuris su nuolankumu ir žemumu nepasirodo prieš Allahą ir nesilaiko jo įsakymų, patenka į šią kategoriją, net jei jis būtų vargšas. Į namą galės įeiti tik tas, kuris rodo nuolankumą. Tuomet jis vienu metu pasakė, kad kai žmogus pasiekia sėkmę ir nelieka nuolankumo bei nelaimių būsenos, tuomet tas, kuris tuo metu pasirenka nuolankumą ir prisimena Allahą, yra tobulas. Ir šių dalykų jis ne tik patarė bendruomenei, bet ir įrodė juos savo paties veiksmais, apie kuriuos pradžioje pateikiau pavyzdį, kad pats Allahas teigiamai įvertino jo veiksmus. Bet kuriuo atveju, yra keletas pasakojimų apie jo paties veiksmus.
Pažadėtojo Mesijo asmeninio gyvenimo pavyzdžiai
Hazrat Mirza Bashir Ahmad pranešė, kad Mirza Sultan Ahmad jam papasakojo: mūsų senelis mūsų dėdė Mirza Ghulam Qadir sėdint susirinkime duodavo kėdę. Tai yra kai jie eidavo pas senelį, jie pasodindavo jį ant kėdės, tačiau tėvas [Hazrat Pažadėtasis Mesijas (as)] nueidavo ir pats atsisėsdavo žemiau ant kilimo. Kai tik Hazrat Pažadėtasis Mesijas (as) eidavo į tą susirinkimą, jis atsisėsdavo gale, kur sėdėdavo paprasti žmonės ant kilimo. Kartais senelis prašydavo jo sėstis aukščiau, tačiau tėvas sakydavo: „Man gerai sėdėti čia.“ Jis niekada neturėjo troškimo sėdėti aukštojoje vietoje, o sėdėdavo tarp paprastų žmonių. Kaip jis anksčiau patarė, kad šeimininkas pats pasodins. Jis pats visada gyvenime tuo vadovavosi.
Taip pat Hazrat Mirza Bashir Ahmad pasakoja kitą istoriją: Qazi Amir Hussain man pasakė, kad kartą mes paklausėme Hazrat sahib, jog hadise minima, kad visi pranašai ganė avis, ar Huzoor taip pat kada nors jas ganė? Jis atsakė: „Taip, kartą išėjau į laukus, ten vienas asmuo ganė avis. Jis pasakė: „Aš einu trumpam reikalais, prašau, prižiūrėkite mano avis.“ Tačiau jis išėjo taip, kad grįžo tik vakare, ir iki jo sugrįžimo mums teko ganyti jo avis. Visą dieną ganėme jo avis.“ Nors jis buvo to regiono kilmingos šeimos sūnus, didiko sūnus, tačiau jis nelaikė to gėda ir iki vakaro ganė to žmogaus, kuris buvo jo nuomininkas ar darbininkas, avis.
Taip pat, minėdamas jo paties nuolankumą, Hazrat Khwaja Abdul Rahman, Al-Fazl biuro darbuotojas, pasakoja: „Aš dirbau sargu prie Hazrat Pažadėtojo Mesijo (as) durų. Aš sėdėdavau lauke prie jo durų apsaugai, kad perduočiau žinutes ateinantiems ir išeinantiems asmenims, praneščiau ar atlikčiau kokį nors svarbų darbą.“ Bet kuriuo atveju, jis sako: „Aš sėdėdavau lauke prie jo durų ir jo namo viduje, ir ilgai būdavau name, taip pat eidavau į vidų. Aš niekada negirdėjau, kad Hazrat sahib ištartų kokį nors kitą žodį, išskyrus „Dži“ [gerbiamasis/taip]. Kai tik Hazrat sahib kalbėdavo su manimi, visada kalbėdavo sakydamas „Dži“. Kai tik jis kalbėdavo, būtinai vartodavo „Dži“. Aš niekada jame nemačiau puikybės ar arogancijos.“ Jis sako: „Arogancijos ir puikybės aš jame niekada nemačiau. Visada kalbėdavo su švelnumu. Veide visada būdavo džiaugsmas. Niekada nemačiau jo susiraukusio ar pykstančio. Niekada ant jo kaktos nebuvo susiraukimo raukšlių. Aš niekada negirdėjau, kad Hazrat sahib kam nors būtų pavartojęs žodį „O be“ [ei tu] arba „Tu“. Žodžių „O“ arba „Tu“ jis niekada nenaudojo. Visada elgdavosi su pagarba.“
Namų ruoša ir elgesys su vaikais
Hazrat Mirza Bashir Ahmad rašo, kad Dr. Mir Muhammad Ismail jam papasakojo, jog Hazrat Pažadėtasis Mesijas (as) niekada nelaikė gėda atlikti kokį nors namų darbą. Lovas taip pat pasiklodavo pats. Grindis išsiplaudavo, tai yra su šluoste irgi išsivalydavo. Patalynę susitvarkydavo, šluodavo. Jei staiga užeidavo lietus, o maži vaikai miegodavo ant lovų, Hazratas (as) pats iš vienos pusės paimdavo jų lovas, o kitas asmuo paimdavo iš kitos pusės, ir įnešdavo į vidų, į verandą. Šiais laikais yra oro kondicionieriai ir ventiliatoriai, o tais laikais jų nebuvo, todėl vasarą žmonės miegodavo lauke, kieme, o jei naktį kildavo audra ar užeidavo lietus, tekdavo pakelti lovas ir įnešti jas į vidų, į verandą. Taigi, jis padėdavo pakelti vaikų lovas. Jei kas nors tokiu metu ar ryte norėdavo supurtyti ir pažadinti vaikus, Huzoor (as) drausdavo ir sakydavo: „Taip staiga purtant ir šaukiant vaikas išsigąsta. Pažadinkite tyliai, pašaukdami garsu.“
Toliau Hazrat Mirza Bashir Ahmad pasakoja istoriją, kad Mirza Sultan Ahmad jam papasakojo. Jis taip pat išgirdo šią istoriją iš Maulvi Rahim Bakhsh, kad jo tėvas gyveno lauke, viršutiniame kambaryje. Ten jam būdavo nešamas maistas. Lauke, tame namo dalyje, ir kad ir koks maistas būdavo, jis jį suvalgydavo. A, ne, Hazrat Mirza Sultan pasakė apie Hazrat Pažadėtąjį Mesiją (as), kad tėvas gyveno lauke, viršutiniame kambaryje, lauke buvo kambarys, jo kambarys, jame gyveno antrame aukšte. Ten gyveno ir ten jam būdavo nešamas maistas. Kai Hazrat Pažadėtasis Mesijas (as) pasninkaudavo, jis taip pat minėjo, kad ir tais laikais ten būdavo nešamas maistas, kurį jis išdalindavo vargšams. Bet kuriuo atveju, sakoma, kad maistas būdavo nešamas ten, ir kad ir koks maistas būdavo, Hazrat Pažadėtasis Mesijas (as) jį suvalgydavo ir niekada nieko nesakydavo.
Istorinis susitikimas su Maulvi Muhammad Husain Batalvi
Bendruomenės istorijoje yra labai žinomas vienas įvykis, tai buvo dar prieš jo pareiškimą. Kai Maulvi Muhammad Husain Batalvi, ką tik tapęs maulvi ir mokslininku, grįžo iš Delio į Batalą, regionas apie jį labai garsiai kalbėjo. Tuo metu buvo paplitę moksliniai ginčai bei debatai tarp mukalidų (tų, kurie seka kokiu nors fikho imamu, pavyzdžiui, haniitai, malikitai ir kt., jie vadinami mukalidais) ir nemukalidų (tų, kurie neseka jokiu fikho imamu, pavyzdžiui, Ahl-e-Hadith ir kt.). Kai Batalos gyventojai pamatė šį triukšmą ir neramumus, jų žvilgsnis kryptelėjo į Šventąjį Hazratą (as), kad jis (as) būtų pastatytas prieš juos, ir tie žmonės buvo tikri, kad tik Jis yra tas, kuris gali nutildyti šį jauną maulvi. Šventasis Hazratas (as) buvo sunkiai įkalbėtas dalyvauti šiuose debatuose. Jis iš pradžių nebuvo pasiruošęs. Bet kuriuo atveju, žmonės labai spaudė, ir jis sutiko. Jį pakvietė į debatus. Susirinko nemažai abiejų pusių rėmėjų, iš abiejų pusių žmonės, jų rėmėjai atsistojo ir susirinko kartu. Dviejų skirtingų grupių. Ir iki šiol, čia parašyta, ir šiandien ypač mukalidų grupė visiškai pagrįstai buvo tikra dėl savo išankstinės pergalės, ir turėjo būti tikra, nes šiandien šis garbingas mokslininkas buvo pakviestas į debatus. Mukalidai manė, kad šiandien mes tikrai laimėsime, nes Hazrat Pažadėtasis Mesijas (as), Mirza Ghulam Ahmad Qadiani (as), šiandien atvyko, nes jo argumentai būdavo tokie stiprūs, kad priešininkas likdavo bejėgis ir pasimetęs kaip spąstuose pagautas paukštis. Bet kuriuo atveju, kai atvyko į debatų vietą, paklausė Maulvi Muhammad Husain Batalvi: „Kokios yra jūsų pažiūros, mintys ir tikėjimai, pasakykite juos, kad juos būtų galima paneigti.“ Maulvi Muhammad Husain Batalvi pasakė: „Mano nuomone, pirmiausia yra Šventasis Koranas, o po to hadisas ir Pasiuntinio (sas) žodis, pagal kuriuos bus priimtas sprendimas.“ Kai Šventasis Hazratas (as) išgirdo šį maulvi sahib tikėjimą, jis pasakė: „Mano nuomone, jūsų tikėjimuose ir pažiūrose nėra nieko tokio, kas keltų prieštaravimų ar ką reikėtų atmesti.“ Tie žmonės, kai jus atvedė, manė, kad tokiu būdu bus pripažintas mūsų pralaimėjimas, o priešininkų pusė skelbs savo pergalę. Jis tiesiai šviesiai pasakė maulvi sahib, kad aš nematau nieko prieštarautino, todėl, kad ir kaip būtų, maulvi sahib šiame debatų lauke turėtų patirti bent šiek tiek gėdos ar gauti kokią nors dėmę. Tačiau Šventasis Hazratas (as), nerodydamas jokio pasididžiavimo dėl pergalės ar pralaimėjimo ir visiškai nesirūpindamas dėl gėdos, parodydamas didžiulį kuklumą bei nuolankumą, išvyko iš ten ir sugrįžo.
Allaho pasitenkinimas debatų atsisakymu
Šventasis Hazratas (as), minėdamas šį įvykis, rašė, kad 1868 ar 1869 m. taip pat buvo gautas keistas apreiškimas urdu kalba, kurį tinkama užrašyti būtent čia, o šio apreiškimo priežastis buvo ta, kad Maulvi Abu Said Muhammad Husain Batalvi, kuris tam tikru metu buvo ir šio nuolankaus tarno bendramokslis, kai ką tik tapęs maulvi atvyko į Batalą ir Batalos gyventojams jo mintys pasirodė sunkios, tuomet vienas asmuo labai vertė šį menką žmogų pradėti debatus su minėtu maulvi sahib dėl tam tikro ginčytino klausimo. Todėl, jam labai prašant, šis nuolankus tarnas vakare kartu su tuo asmeniu nuėjo į minėto maulvi sahib namus ir rado maulvi sahib kartu su jo tėvu mečetėje. Galiausiai, šis mažas tarnas, išklausęs to meto minėto maulvi sahib kalbą, suprato, kad jo kalboje nėra jokio perviršio, kuris keltų prieštaravimų. Todėl, tik dėl Allaho, debatai buvo palikti. Naktį Kilnusis Viešpats Savo apreiškime ir kreipimesi, nurodydamas į šį debatų atsisakymą, pasakė:
„Tavo Dievas patenkintas šiuo tavo veiksmu, ir Jis tave labai palaimins, tiek, kad karaliai ieškos palaiminimo iš tavo drabužių.“
Po to dvasiniame regėjime buvo parodyti tie karaliai, jojantys ant žirgų. Kadangi nuolankumas ir žemumas buvo pasirinkti grynai dėl Allaho ir Jo Pasiuntinio, šis Absoliutus Geradarys nenorėjo palikti to be atlygio.
Šeicho Yaqub Ali Irfani analizė kūrinyje „Hayat-e-Ahmad“
Hazrat Sheikh Yaqub Ali Irfani aprašė šį įvykį savo kūrinyje „Hayat-e-Ahmad“ ir parašė apie tai pastabą. Jis rašo, kad žmonės puikiai žino įprastą debatų stilių ir diskutuojančiųjų būseną – diskutuojantiems yra labai sunku priimti ir viešai pripažinti tiesą, kurią pasako priešininkų pusė. Aš neatsisakau gerbti mokslininkų, tačiau mokslininkams lengviau atiduoti gyvybę, nei priimti kito tiesą, jau nekalbant apie savo klaidos pripažinimą, jie neturi įpročio sutikti su teisingu ir protingu antrosios pusės argumentu. Šiandien situacija yra tokia pati. Tačiau Hazrat Pažadėtojo Mesijo (as) būsena yra visiškai panardinta į nuoširdumą ir Allaho pasitenkinimo ieškojimą. Taip pat matoma, kad jis iš prigimties nemėgo, jog tarp musulmonų vyktų vidiniai karai ir kad jie dėl klausimų skirtumų paliktų tiesos ieškojimą ir tiesos sakymą. Ir kokia tai yra drąsa bei narsa, kad asmuo, su kuriuo eina diskutuoti, ateina į jo namus, jo prigimtyje nėra jokių kliūčių ar dvejonių dėl jo mokslo ar įtakos, tačiau, išgirdęs iš jo lūpų teisingą žodį, visiškai nesirūpinama tuo, ką pasakys žmonės. Ar jie tai pavadins pabėgimu, ar paaiškins kaip išsigandimą prieš antrąją pusę. Tai, kas buvo teisinga, buvo priimta. Jis visiškai nesirūpino tuo, ką sako žmonės, ir savo pripažinimu uždėjo antspaudą ant jo teisingumo. Tai yra toks veiksmas, kurio pavyzdžių nerandama niekur kitur, išskyrus pranašų (as) ir jų ypatingų pasekėjų gyvenimuose. Nuoširdumas religijoje ir stiprus troškimas sutriuškinti savo aistras bei geismus gali būti suteiktas tik Allaho malone. Šio veiksmo priėmimo ženklai pasirodė iš karto, ir Allahas Savo apreiškimu suteikė džiugią žinią bei tarytum davė „Radhiyallahu Anhu“ sertifikatą. Žmogus pasaulyje nori, kad jo pripažinimas didėtų ir žmonės atkreiptų į jį dėmesį, o Allahas kaip šio veiksmo vaisių pasakė, kad karaliai ieškos palaiminimo iš jūsų drabužių. Tai buvo laikas, kai dar net nebuvo kilusi mintis apie knygos „Barahin-e-Ahmadiyya“ rašymą ir sisteminimą, jau nekalbant apie kokį nors pareiškimą. Jis gyveno beveik visiškai nuo pasaulio atsiribojusį gyvenimą. Jis jau buvo palikęs ir tarnybos darbą. Nors mintys apie būsimą gyvenimą nebuvo paveikusios jo širdies ir proto, tačiau šeimos nariai tikrai galvojo apie tai, ką jis darys. Tuo metu ateina apreiškimas, kad karaliai ieškos palaiminimo, kai jis neturėjo visiškai nieko. Jo gerbiamas tėvas tuo metu dar buvo gyvas. Žodžiu, jis yra tame gyvenimo etape, kuriame pasaulietiškam žmogui kyla didelių vilčių, ir tai yra tas amžiaus laikotarpis, kai visos mintys, savigarba ir saviraiškos jausmai yra pačiame įkarštyje ir stipriai reiškiasi. Yra užsispyrimas ir noras apginti savo žodį. Visomis šiomis aplinkybėmis Hazrat Mirza sahib (as) eina į debatus su žinomu maulvi, ir išklausęs jo kalbą, pamatęs, kad ji teisinga, ją patvirtina. Jam nekyla mintis, ką pasakys žmonės, ir jis nesirūpina tuo, kad tas asmuo susilaukia visuotinio pasipriešinimo dėl kai kurių savo tikėjimų, o aš savo pareiškimu jį palaikau. Prieš mane taip pat gali kilti baisi pasipriešinimo audra. Taigi, pamąstykite, kad šiomis aplinkybėmis, kai tarp haniitų ir nemukalidų vyko baisus karas ir palaikyti kokį nors Ahl-e-Hadith reiškė nusipirkti begalę nelaimių, Hazrat Mirza sahib (as) palaiko Maulvi Muhammad Husain, nors buvo pakviestas su juo diskutuoti. Būtų visiška kvailystė manyti, kad Maulvi Abu Said mokslas ar jėga čia galėjo priversti jus nutilti. Gali būti, kad ši dvejonė turėtų kokią nors reikšmę, jei vėlesni įvykiai nebūtų privertę jūsų stoti į debatus su Maulvi Muhammad Husain tiesiogiai ir per raštus, ir jei į šią pavojingą kovą nebūtų stojęs šis jaunas Muhammado (sas) karys. Nėra taip, kad jis tuo metu pateko į jo įtaką, nes vėliau iš istorijos yra įrodyta, kad jis daug kartų metė iššūkį Maulvi Muhammad Husain, kvietė jį ir rodė jam, ką jis daro neteisingai ir kas yra teisinga. Ir toliau rašoma, kad niekada ir jokiomis aplinkybėmis jo moksliškumo ar įtakos baimė negalėjo padaryti jokio poveikio nė vienai sekundei. Tai yra faktai, ir niekas negali jų paneigti. Todėl tokioje situacijoje taip manyti yra nežinojimas, o po tuo slypėjo vienas ir tik vienas dalykas – tai buvo nuoširdumas religijoje. Buvo nuoširdumas religijos reikaluose, todėl jis tuo metu tai priėmė, o ne dėl to, kad išsigando Maulvi Muhammad Husain Batalvi, nes vėliau jis jam daug kartų metė iššūkius. Taip pat kvietė jį ir ragino stoti į teisingą kelią.
Žemumo išraiška laiškuose priešininkui
Savo laiške Maulvi Muhammad Husain Batalvi jūs užrašėte ir jame perdavėte tiesos žinią, tačiau, nepaisant to, kad užėmėte aukštą Allaho paskirtojo statusą, parodėte aukščiausią nuolankumo bei kuklumo laipsnį apie save. Jūs rašote:
„Mano gerbiamas, brangus broli Maulvi sahib, lai Allahas Jus saugo. Jūsų malonus laiškas buvo gautas. Gavau Jūsų laišką. Šiam nuolankiam tarnui tai yra labai sunkus dalykas.“ Jame taip pat buvo parašyta: „Assalamu Alaikum wa Rahmatullahi wa Barakatuhu.“
Bet kuriuo atveju, jūs rašote: „Šiam nuolankiam tarnui labai sunkus dalykas yra tai, kad sveikata dažnai staiga taip sušlubuoja, jog mirtis pasirodo prieš akis, o tam tikras silpnumas lydi dieną ir naktį. Jei kalbu daugiau, prasideda ligos priepuolis; jei galvoju daugiau, tas pats priepuolis mane ištinka. Kadangi buvo gautas paskutinis Jūsų laiškas, atrodė, tarsi jis būtų parašytas kartu su Maulvi Abdul Jabbar, tai yra abu kartu parašėte laišką. Todėl atsakymas parašytas tokiu būdu. Šis nuolankus tarnas dėl ligos stiprumo yra tapęs visiškai nenaudingas. Šiuo metu liga labai stipri. Iš kur bus jėgų pradėti žodinius ar raštiškus debatus? Šiuo metu neturiu jėgų diskutuoti. Tik iš Visagalio Allaho malonės šie trys traktatai…“ knygos, kurias buvote parašęs: „Fath-e-Islam“, „Taudhih-e-Maram“ ir „Izala-e-Auham“. „…buvo parašyti, ir tai tokiu būdu, kad dažniausiai kitas asmuo užrašydavo šio nuolankaus tarno kalbą, ir labai retai pasitaikydavo, kad būčiau ką nors parašęs savo ranka. Neužtenka laiko, kad tekstas būtų gražiai pataisytas. Jūsų žinios apie hadisus yra labai plačios.“ Jūs rašote maulvi sahib, kad aš parašiau šias tris knygas, o jūsų žinios apie hadisus yra labai plačios, esate didelis mokslininkas. „Šis nuolankus tarnas yra beraštis ir nežinantis žmogus.“ Hazrat Pažadėtasis Mesijas (as) pavadino save beraščiu ir nežinančiu. „Nėra nei garbinimo, nei dvasinių pratybų.“ Jūs rodote didžiulį nuolankumą. „Nėra nei mokslo, nei gebėjimų. Žodžiu, nėra nieko. Tai buvo įsakymas iš Visagalio Allaho, galutinis ir užtikrintas. Šis nuolankus tarnas jį perdavė, o tikėti ar netikėti priklauso nuo kiekvieno nuomonės ir supratimo.“ Jūs su didžiuliu nuolankumu perdavėte jiems žinią.
Laiškas Munshi Ahmad Jan ir dvasinė šviesa
Hazrat Munshi Ahmad Jan vardu Huzoor (as) laiškas yra išspausdintas, jame taip pat minima jo nuolankumas bei kuklumas. Jūs rašote:
„Gauto gerbiamo asmens malonus laiškas. Negaliu pakankamai atsidėkoti už Kilniojo Dievo malones, kuris šiam žemiausiam iš tarnų suteikė tokių nuoširdžių draugų, kurių būtis šiam menkam žmogui yra garbės ir pasididžiavimo priežastis. Lai Kilnusis Dievas saugo Jus laimingą ir džiaugsmingą bei suteikia Jums atlygį už šį nuoširdų dėmesį. Šis nuolankus tarnas yra labai nenaudingas ir menkas, ir tai yra visiška Gailestingiausiojo iš gailestingųjų malonė bei gerumas, kad ant šio neverti žmogaus be jokio mažiausio nuopelno lieja gausų Savo malonių lietų. Lieja labai daug malonių lietaus. Mato klaidą po klaidos ir daro gerumą po gerumo. Mato neteisybę po neteisybės ir teikia dovaną po dovanos. Iš tikrųjų jis yra labai gailestingas ir kilnus. Iš kur man paimti tokį liežuvį, kad galėčiau Jam atsidėkoti? Šis nuolankus tarnas yra niekas, žemas, neturintis vertės ir visiškas vargšas. Jis rado mane dulkėse ir pakėlė.“ Kad Allahas rado mane ant žemės ir pakėlė. „Pamatė visiškai nevertą ir paslėpė mano trūkumus. Pažvelgęs į mano silpnumą, jis Pats suteikė man jėgų, ir matydamas mano nežinojimą, jis Pats suteikė man mokslo.“ Visi žinios, kurias turiu, yra Allaho suteiktos žinios. „Mano atžvilgiu jis parodė tokias malones, kurių negaliu suskaičiuoti, ir viena iš jo malonių apraiškų yra ta, kad tokių garbingų brolių kaip Jūs širdyse įdėjo meilę šiam menkam žmogui. Taigi, tai yra susiję su jo gerumu, kad jis išugdys šią meilę ir parodys malonę visiems tiems, kurie yra sujungti šioje grandinėje, kurie dabar yra priskirti mano bendruomenei. Lai Allahas suteikia Jums pažangą.“ Hazrat Sheikh Yaqub Ali Irfani, spausdindamas šį laišką, savo pastaboje rašo, kad iš šio laiško matyti, jog Hazrat Pažadėtojo Mesijo (as) širdyje vyrauja begalinė Allaho meilė bei didybė, taip pat išryškėja visiškas jo paties nuolankumas, kuklumas ir žemumas. Būtent dėl šių malonių ir dovanų jo viduje kalba dėkingumo dvasia.
Pasipriešinimo banga žurnale „Isha’at-us-Sunnah“
Kai Hazrat Pažadėtasis Mesijas (as) paskelbė esąs panašus į Mesiją, Maulvi Muhammad Husain Batalvi pradėjo baisų pasipriešinimą ir labai išdidžiai, itin nepadoriais žodžiais bei titulais pradėjo rašyti laiškus Huzoor (as), taip pat savo žurnale (Isha’at-us-Sunnah) pradėjo naudoti necivilizuotus žodžius ir paskelbė, kad tai yra klasta ir aš išblaškysiu šią bendruomenę. Jis netgi parašė: „Kaip aš jį užkėliau ant dangaus, taip dabar nubviesiu ant žemės.“ Tai reiškia – apsaugok Allahas – Maulvi Muhammad Husain gyrė Hazrat Pažadėtąjį Mesiją (as) ir užkėlė jį ant dangaus, o dabar sako, kad numes žemyn. Maulvi sahib manė, kad jo apžvalga apie „Barahin-e-Ahmadiyya“ tarytum iškėlė Hazratą (as) į dangų, tačiau į visą šį blogą kalbėjimą, išdidų bendravimą bei susirašinėjimą Huzoor (as) atsakė parodydamas tokį švelnumą, kantrybę bei nuolankumą, kad pranoko net Nazareto Mesijo švelnumą. Čia pateikiamas tik vienas Huzoor (as) laiškas, skirtas maulvi sahib, kad paaiškėtų, jog prieš jo blogą kalbėjimą ir puikybę Huzoor (as) širdyje banguoja užuojautos, geranoriškumo bei nuolankumo jūra. Taigi, kreipdamasis į maulvi sahib, jūs rašote:
„Gautas malonus laiškas. Gavau Jūsų laišką. Nors Kilnusis Dievas gerai žino, kad šis nuolankus tarnas yra jo paskirtasis, ir tokiuose reikaluose, kur kyla žmonių klastos pavojus, kol šiam nuolankiam tarnui nėra visiškai, galutinai ir užtikrintai tai atskleista, niekada neištaria to liežuviu, tačiau tame bus tam tikra Kilniojo Dievo išmintis. Šiame Mesijo nužengimo klausime, kuris neturi jokio ryšio su Islamo pagrindu bei esme ir vienam musulmonui buvo atskleista jo tikroji tiesa, kuria dėl broliškumo reikėtų turėti ir gerą nuomonę, Jums buvo suteiktas įkarštis priešingam raštui. Pirmiausia buvo tai, kad jei pasakiau, jog Jėzus mirė, jūs turėjote mane palaikyti kaip musulmoną, tačiau jūs pradėjote prieštaravimus.“ Jis pasakė: „Jums buvo suteiktas įkarštis priešingam raštui, ir aš žinau, kad Jūsų ketinimas tame bus geras. Galbūt padarėte tai su geru ketinimu. Nors ir galėčiau turėti pastabų dėl Jūsų rodomo skubotumo bei paskubomis parinktų žodžių – ir tai galėčiau išsakyti tiek asmeniškai, tiek kitiems, – visgi turiu gerą nuomonę apie Jūsų ketinimus. Vis dėlto aš turiu gerą nuomonę apie Jus ir laikau Jus geresniu už daugumą šiandieninių mokslininkų, ir net, jei nesupyksite, dėl tam tikrų darbų Allaho kelyje laikau Jus geresniu net už Maulvi Nazir Husain. Ir nors aš skundžiuosi Jums dėl šių dalykų, tačiau dėl Jūsų vidinio tyrumo aš Jus myliu. Jei nebūsiu pažintas, suprasiu, kad man taip buvo lemta. Aš neturiu jokio ryšio su pergale ar pralaimėjimu, bet mano tikslas yra tarnystė ir įsakymo vykdymas. Tikslas yra įsakymo vykdymas, o ne tai, ar aš pasieksiu pergalę, ar ne. Man Allahas įsakė tai daryti, ir vykdydamas jo įsakymą aš tai darau, aš pareiškiau pretenziją. Žinau, kad šiame pasipriešinime ketinimas bus geras, tačiau, mano nuomone, geriau, kad Jūs pirmiausia pasikalbėtumėte su manimi ir perskaitę mano knygas, tai yra tris traktatus: „Fath-e-Islam“, „Taudhih-e-Maram“ ir „Izala-e-Auham“, tuomet ką nors rašytumėte. Man dėl to nėra jokio liūdesio ar skausmo, kad tokie draugai kaip Jūs yra pasiruošę priešintis, nes nuomonių skirtumas taip pat bus dėl tiesos. Jūs galbūt kovojate dėl tiesos, tačiau pirmiausia perskaitykite mano knygas. Dabar mano sveikata leidžia susitikti su Jumis. Jei Jūs galite atvykti, mano sveikata yra gera, aš galiu atvykti susitikimui. Jei Jūs atvyktumėte į Batalą, nors esu ligonis ir galvos svaigimas toks stiprus, kad maldos negaliu atlikti stovėdamas, vis dėlto klūpodamas ir keldamasis atvykčiau pas Jus. Sveikatos pakaks tiek, kad galėčiau keliauti, tačiau bet kuriuo atveju turiu galvos skausmo ir svaigimo sunkumų. Bet kuriuo atveju, aš atvyksiu.“
Mokslininkų elgesio kodeksas ir Allaho pamokymai
Toliau Hazrat Pažadėtasis Mesijas (as) kitame laiške, skirtame Maulvi Muhammad Husain Batalvi, rašo:
„Jei nesupyksite, šio nuolankaus tarno nuomone, Jūsų rašte prieš mano brangų brolį Maulvi Hakim Nur-ud-Din (ra) buvo tam tikro griežtumo. Laiške, kurį parašėte Hakim Maulvi Nur-ud-Din (ra), panaudojote labai griežtus žodžius. Visagalis Allahas visada mėgsta nuolankumą bei žemumą, o mokslininkų etika su savo broliais turėtų būti pačio aukščiausio lygio. Etika turi būti gera. Kas yra ši religija, dėl kurios palaikymo ir užuojautos dieną ir naktį dedamos pastangos? Tik tai, kad visos mūsų būsenos, veiksmai, judesiai ir ramybė taptų atitinkantys Allaho ir Jo Pasiuntinio valią. Mano nuomone, iš visų etikos dalių, kiek Visagalis Allahas mėgsta nuolankumą, kuklumą, žemumą ir bet kokį tokį žemumą, kuris prieštarauja puikybei, jokios kitos etikos šakos jis taip nemėgsta. Prisimenu, kad kartą šis nuolankus tarnas kalbėjosi su vienu labai nereligingu hinduistu, ir jis panaudojo žodžius, kurie viršijo ribas menkindami tyrąją religiją. Dėl religinės garbės šis nuolankus tarnas tam tikru laipsniu pritaikė „Waghluz ʿalaihim“ – „Ir būkite jiems griežti“. Tačiau kadangi šis šiurkštumas buvo nukreiptas į vieną asmenį, man buvo atsiųstas apreiškimas: „Tavo pareiškime yra griežtumo, reikia švelnumo, švelnumo.“ Nors aš jam atsakiau, tačiau net ir dėl to Visagalis Allahas man pasakė: rodykite švelnumą. Jei pažvelgtume teisingai, kas mes esame ir kas yra mūsų mokslas? Jei vandenyne paukštis įmerktų savo snapą, tai ką jis sumažins? Jei paukštis geria vandenį iš vandenyno įmerkęs snapą, tai kiek iš jo sumažės? Mums taip pat geriau, kadangi iš tikrųjų esame nuolankūs, liktume dulkėmis. Kadangi mūsų Valdovas nemėgsta iš mūsų puikybės ir arogancijos, tai kodėl turėtume tai daryti? Mums geriau už tokią garbę yra nepagarba, dėl kurios sulauktume pykčio. Geriau, kad būtume negerbiami, nei kad sukeltume Visagalio Allaho nepasitenkinimą.“
Išvada ir antroji pamokslo dalis
Taigi, kiekvienas jūsų žodis ir veiksmas buvo pilnas nuolankumo apraiškų. Buvo tik vienas ieškojimas – tik tai, kad būtų pelnytas Visagalio Allaho pasitenkinimas. Kad jo žinia būtų paskleista pasaulyje ir įtvirtinta jo vienatis. Mums taip pat jūs vėl ir vėl patarėte daryti tą patį – pasirinkti nuolankumą, nes jame yra jūsų gerovė. Ir būtent šis dalykas atneš jums Visagalio Allaho artumą. Lai Visagalis Allahas suteikia mums galimybę pasirinkti nuolankumo kelius.