Tabuko žygis
Jo Šventenybė Hazrat Mirza Masroor Ahmad (aba) po Tašahhud, Tauvvuz ir Sūros Al-Fatiha pasakė:
Buvo kalbama apie Tabuk Ghazva (žygį). Šiandien pateiksiu daugiau šios kelionės detalių. Šia proga taip pat buvo paminėtas veidmainių bandymas pakenkti Allaho Pasiuntiniui (sa). Šio įvykio detalės yra tokios: už Tabuk žygio iš tiesų slypėjo bendras žydų, krikščionių ir veidmainių sąmokslas. Kai visi jų planai iš visų pusių žlugo ir jiems nepavyko sunaikinti Islamo bei Šventojo Pranašo (sa), o daugybė bandymų nužudyti Šventąjį Pranašą (sa) taip pat nepavyko, šis planas buvo jų paskutinė priemonė. Jei ne Dieviška pagalba ir parama, kaip ir anksčiau, nėra abejonių, kad šis veidmainių bandymas būtų buvęs sėkmingiausias, nes kiekviename žingsnyje musulmonų žūtis atrodė neišvengiama.
Anksčiau jau matėme, kaip jie stengėsi, tačiau tas pats Dievas, Kuris neįtikėtinu būdu apdovanojo musulmonus sėkme Badro lauke ir Kurio nuolatinė pagalba bei parama teikė sėkmę iki pat Hunaino mūšio, ir paties Allaho apsauga lydėjo Šventąjį Pranašą (sa) kiekvienoje pavojingoje situacijoje – tie patys įvykiai pasikartojo ir čia. Kelionė iš Medinos į Tabuką prilygo kelionei mirties slėniu. Saugus pasiekimas Tabuko ir vėlesnė kelionė atgal buvo pakankama, kad veidmainiai netektų amo. Be to, Romos Cezario remiamos kariuomenės pabėgimas arba vengimas stoti į kovą dėl baimės buvo dar vienas nuostabus dalykas. Visas priešiškas jėgas, gyvenusias Arabijos pasienyje, apėmė drebulys, dėl ko daugelis iš jų atvyko pas Allaho Pasiuntinį (sa), prašydami taikos ir sutikdami mokėti džizija (mokestį), manydami, kad tai saugiausia išeitis.
Dėl visų šių įvykių atrodė, kad visi veidmainių planai virsta dulkėmis, nes veidmainiai net negalėjo įsivaizduoti, kad koks nors musulmonas, įskaitant Šventąjį Pranašą (sa), galėtų saugiai sugrįžti į Mediną. Todėl dabar, kai ši trisdešimties tūkstančių kariuomenė, nešdama pergalės vėliavas ir vadovaujama mylimo Allaho Pasiuntinio (sa), pradėjo kelionę atgal į Mediną, veidmainiai nusprendė, kad būtina paleisti paskutinę strėlę iš savo strėlinės. Ir buvo taip: kad ir kas nutiktų, Šventasis Pranašas (sa) neturi pasiekti Medinos – neduok Dieve. Tam jie sukūrė sąmokslą nužudyti jį (sa).
Visiškai tikėtina, kad šis sąmokslas buvo iš anksto numatytas kaip paskutinis smūgis: jie tikėjosi, kad musulmonai žus kelyje arba Tabuke, bet jei vis dėlto išliks ir grįš, jie bus sunaikinti kelyje. Ši prielaida gali būti teisinga, nes ne visi didieji veidmainių vadai buvo kartu; kartu buvo tik veidmainių grupė, kuri nepraleisdavo progos skleisti priešiškos propagandos nuodų, tačiau tokio didelio žingsnio jie negalėjo žengti be išankstinio planavimo.
Šį pavojingą sąmokslą jie vykdė taip: grįžtant buvo vieta, kur slėnyje kelias išsišakojo į du – vienas buvo platus lygumų kelias, o kitas – siauras takas, vedantis per sunkiai prieinamą aukštą kalnų perėją. Tai buvo trumpesnis kelias, ir musulmonų kariuomenė turėjo praeiti būtent per šią perėją. Veidmainiai suplanavo, kad kai visa kariuomenė eis per pačią perėjos viršūnę, kur bus didelė spūstis ir daug žmonių, nakties tamsoje (nes kelionė vyko naktį), visi šie veidmainiai susirinks prie Šventojo Pranašo (sa) kupranugarės. Jie bet kokiu būdu priverstinai nuvarys Šventojo Pranašo (sa) kupranugarę link perėjos krašto ir nupjaus balno virves. Taip kupranugarė, neduok Dieve, numes jį (sa) į tarpeklį ar duobę, esančią perėjoje, arba pati kartu su juo nugarmės į bedugnę. Nakties tamsoje tai bus palaikyta nelaimingu atsitikimu, ir niekam nekils mintis apie pasikėsinimą nužudyti.
Hazrat Urwah bin Zubair (ra) pasakoja, kad kai Allaho Pasiuntinys (sa) išvyko iš Tabuko į Mediną, grupė veidmainių ketino jį nužudyti ir nusprendė, kad nustums jį (sa) nuo perėjos viršūnės kelyje. Tačiau lemiamu momentu Allahas Visagalis informavo Šventąjį Pranašą (sa) apie šį veidmainių sąmokslą. Tuomet jis (sa) liepė paskelbti, kad niekas neitų per perėją, išskyrus patį Šventąjį Pranašą (sa) ir tris kompanijonus, buvusius su juo. Jis pasakė: „Tik aš eisiu perėja, o visi kiti tegul eina lyguma.“ Jo palydovai buvo: Hazrat Huzaifah bin Yaman (ra), Hazrat Hamza bin Amr Aslami (ra) ir Hazrat Ammar bin Yasir (ra). O apie likusią kariuomenę jis nurodė, kad ji žygiuos plačiu lauku slėnio papėdėje.
Atrodė, kad šis staigus maršruto pakeitimo paskelbimas sugriovė veidmainių planus, tačiau jie vis tiek neatsisakė savo nešvarių ketinimų vykdymo. Jie nedelsdami atrinko dvylika ar penkiolika žmonių ir sutarė, kad šie užsidengs veidus audeklais, greitai pasuks link perėjos ir, pagal iš anksto numatytą planą, staiga pradės vyti kupranugarę, ją išgąsdins ir pabaidys, kad, neduok Dieve, įvyktų ta nelaimė, kurios jie tikėjosi. Jie taip ir padarė. Tuo metu, kai Šventasis Pranašas (sa) ėjo perėja, jis išgirdo žmonių žingsnius. Jie prisiartino ir išgąsdino jo kupranugarę, dėl ko nukrito dalis bagažo. Tada Šventasis Pranašas (sa) įsakė Hazrat Huzaifah (ra) pulti šiuos veidmainius ir juos nuvyti. Hazrat Huzaifah (ra) lazda ėmė daužyti jų jojamuosius gyvūnus ir šaukti: „Allaho priešai, traukitės šalin!“ Jis mušė jų gyvūnus liepdamas trauktis. Šie veidmainiai suprato, kad Šventasis Pranašas (sa) sužinojo apie jų klastą, ir nenorėdami būti atpažinti, jie greitai nusileido nuo perėjos ir įsimaišė į kariuomenę.
Hazrat Huzaifah (ra) sugrįžo pas Šventąjį Pranašą (sa). Šventasis Pranašas (sa) tarė: „Huzaifah, varyk mano gyvūną iš galo (nes jis buvo išsigandęs), o tu, Ammarai, vesk jį iš priekio“, kad pabaidyta kupranugarė vėl grįžtų į teisingą kelią.
Viename pasakojime Hazrat Huzaifah (ra) teigia: „Kai pasiekėme perėją, dvylika vyrų pastojo kelią toje perėjoje. Kai aš įspėjau Allaho Pasiuntinį (sa), jis (sa) sušuko ant jų. Tada jie apsisuko ir pabėgo. Allaho Pasiuntinys (sa) mūsų paklausė: ‘Ar atpažinote juos?’ Mes atsakėme: ‘O Allaho Pasiuntiny (sa), mes jų neatpažinome, nes jie buvo užsidengę veidus ir buvo tamsu, bet atpažinome jų jojamuosius gyvūnus.’“ (Arabai puikiai atpažindavo jojamuosius gyvūnus). Jis (sa) pasakė: „Šie žmonės liks veidmainiais iki pat Teismo Dienos. Ar žinote jų ketinimus?“ Tada jis (sa) paklausė kompanijonų, kurie buvo kartu. Jie sako: „Mes atsakėme, kad ne, mes nežinome.“ Šventasis Pranašas (sa) tarė: „Jie ketino susidurti su Allaho Pasiuntiniu perėjoje ir ten jį numesti.“ Mes paklausėme: „O Allaho Pasiuntiny (sa), ar nusiųsite žinią jų gentims, kad kiekviena gentis atsiųstų jums savo bendrininko galvą? Kad jie būtų nubausti ir nužudyti.“ Šventasis Pranašas (sa) atsakė: „Ne. Aš nenoriu, kad arabai tarpusavyje kalbėtų, jog Muhammad (sa) yra savo paties tautos žudikas.“
Pagal kai kuriuos pasakojimus, Šventasis Pranašas (sa) vis dar buvo ant savo kupranugarės, kai jam buvo suteiktas apreiškimas. Hazrat Huzaifah (ra) stovėjo netoliese. Šventasis Pranašas (sa) pašaukė: „Kas ten?“ Jis atsakė: „Aš, Huzaifah.“ Tada Šventasis Pranašas (sa) pasakė: „Aš patikėsiu tau paslaptį, niekam jos nepasakok.“ Ir tada Šventasis Pranašas (sa) įvardijo kiekvieną iš tų užpuolikų vardais ir pasakė: „Man buvo uždrausta melstis už juos laidotuvių maldoje (Džanaza), ir jie yra veidmainiai.“ Pagal pasakojimus, Šventasis Pranašas (sa) nurodė dvylika, trylika ar penkiolika vardų. Kadangi Šventasis Pranašas (sa) buvo liepęs Hazrat Huzaifah (ra) niekam neatskleisti šios paslapties, Hazrat Huzaifah (ra) niekada niekam šių vardų nepasakė. Netgi Hazrat Umaro (ra) kalifato laikais, kai Hazrat Umaras (ra) sužinojo, kad jis yra šio įvykio liudininkas ir žino vardus, Hazrat Umaras (ra) pasirinko tokį metodą: jei dėl ko nors kildavo įtarimas, Hazrat Umaras (ra) paimdavo Hazrat Huzaifah (ra) ir vesdavosi kartu melstis Džanaza. Jei mirdavo kas nors iš tų dalyvių ir Hazrat Umaras (ra) įtardavo, jis paimdavo Hazrat Huzaifah (ra) už rankos, kad eitų melstis kartu. Jei Hazrat Huzaifah (ra) atsisakydavo eiti, Hazrat Umaras (ra) suprasdavo, kad tai vienas iš tų žmonių, ir jis taip pat neitų į laidotuvių maldą.
Pagal vieną Sahih Muslim pasakojimą, jų buvo keturiolika ar penkiolika, tačiau kartu paaiškinta, kad dvylika buvo tie veidmainiai, kurie dalyvavo sąmoksle, o trys buvo kiti kompanijonai, kurie tuo metu užlipo į perėją, bet negirdėjo šauklio skelbimo rinktis lygumos kelią, todėl tie trys asmenys buvo laikomi turinčiais pateisinimą.
Bet kuriuo atveju, kai išaušo rytas, Aus genties vadas Hazrat Usaid bin Hudair (ra) atvyko pas jį. Jo Šventenybė (sa) papasakojo jam, kad praėjusią naktį kai kurie veidmainiai ketino persekioti Jo Šventenybę (sa) perėjoje, nakties tamsoje nupjauti kupranugarės balno diržą ir badyti ją aštriu daiktu, kad ji bėgtų greitai, kol numes mane nuo balno. Į tai Hazrat Usaid (ra) atsakė: „O Allaho Pasiuntiny (sa), įsakykite kiekvienai genčiai nužudyti tą asmenį, kuris dalyvavo šiame sąmoksle.“ Apimtas įkarščio jis tarė: „O Allaho Pasiuntiny (sa), argi tokie žmonės bus palikti tiesiog taip? Kiek ilgai mes su jais elgsimės švelniai, nors šiandien jie, t. y. veidmainiai, yra mažuma ir pažeminti, o Islamas įsitvirtino?“ Į tai Allaho Pasiuntinys (sa) atsakė: „Aš nenoriu, kad žmonės sakytų, jog kai karas tarp jo (t. y. Šventojo Pranašo sa) ir stabmeldžių baigėsi, Muhammad (sa) pradėjo žudyti savo kompanijonus.“ Hazrat Usaid (ra) atsakė: „O Allaho Pasiuntiny, šie žmonės nėra kompanijonai. Kada gi jie buvo mūsų ar jūsų bendražygiai?“ Allaho Pasiuntinys (sa) paklausė: „Ar jie neišreiškia liudijimo La ilaha illallah?“ Hazrat Usaid (ra) atsakė: „Be abejo, daro tai, bet jie neturi tikro liudijimo. Jie tai sako tik lūpomis, širdyje nėra jokio liudijimo.“ Šventasis Pranašas (sa) tarė: „Kadangi jie pripažįsta Kalima Šahada (tikėjimo liudijimą), net jei sako tik lūpomis, aš jų nežudysiu.“
Šių dienų vadinamieji dvasininkai, kurie skelbia fatvas (religinius nuosprendžius) žudyti tuos, kurie skaito Kalima, turėtų atsižvelgti į šį nurodymą.
Hazrat Musleh Maud (ra) pasakoja: „Kai Medinos veidmainiai sužinojo, kad joks mūšis neįvyko ir Muhammad, Allaho Pasiuntinys (sa), saugiai grįžta, jie suprato: ‘Mūsų veidmainiškų kėslų paslaptis dabar atsiskleidė Muhammadui, Allaho Pasiuntiniui (sa), ir mes tikriausiai neišvengsime bausmės.’ Tada jie tam tikru atstumu nuo Medinos, viename kelyje, kuris buvo labai siauras ir kuriuo galėjo praeiti tik po vieną raitelį, pasodino kelis vyrus. Kai Šventasis Pranašas (sa) priartėjo prie tos vietos, Allahas Visagalis apreiškimu jam pranešė, kad priekyje, abiejose kelio pusėse, slepiasi priešas. Jis (sa) įsakė vienam kompanijonui: ‘Eik ten ir pažiūrėk.’ Jis greitai prijojo ir pamatė ten pasislėpusius kelis vyrus, kurie tūnojo taip, kaip tūno užpuolikai.“
Yra įvairių pasakojimų, ir tai taip pat yra vienas iš pasakojimų, kurį paminėjo Hazrat Musleh Maud (ra). Pamatę jį atvykstant, tie žmonės pabėgo, tačiau Šventasis Pranašas (sa) nematė reikalo juos persekioti. Kai jis atvyko į Mediną, veidmainiai, kurie nedalyvavo šiame kare, pradėjo teikti įvairius pasiteisinimus, ir Šventasis Pranašas (sa) juos priėmė, tačiau atėjo laikas musulmonams atskleisti veidmainių tikrąją prigimtį.
Taigi, tai buvo pranešta. Bet kuriuo atveju, ar jie sėdėjo, ar ėjo priekyje, ar kaip veikė – yra įvairių pasakojimų, tačiau įvykis visur tas pats: buvo bandoma pakenkti Šventajam Pranašui (sa) toje siauroje perėjoje, neduok Dieve.
Kaip jau minėta, po Mekos užkariavimo veidmainių sąmokslai suintensyvėjo. Kai jie pamatė, kad aplinkinės arabų gentys, įskaitant žydų gentis, prarado savo galią ir buvo nugalėtos, jie sukūrė planą prašyti pagalbos iš išorės, iš didžiųjų galių, tokių kaip Romos Cezaris. Kartu jie sukūrė programą įkurti nuolatinį centrą Medinoje, kur jie galėtų nuolat rengti savo susirinkimus, planuoti sąmokslus prieš Islamą ir musulmonus bei kaupti ginklus, tačiau tas centras turėjo būti toks, kad nekeltų įtarimų kitiems musulmonams. Tada Abu Amir, kuris kurį laiką buvo dingęs iš viešumos, staiga pasirodė, ir propagandistai veidmainių naudai pradėjo jį vadinti „Abu Amir Rahib“ (Vienuoliu). Jis pasiūlė: „Šiam centrui pastatykite mečetę Kuboje.“ Istorijoje apie Abu Amirą randama daugiau žinių. Jis buvo žinomas kaip Abu Amir Rahib ir priklausė Khazraj genčiai, kaip jau buvo minėta kituose pamoksluose.
Po Allaho Pasiuntinio (sa) atvykimo į Mediną, Abu Amir išvyko į Meką ir kurstė kureišitus karui prieš Pranašą (sa), sakydamas: „Aš esu su jumis, ir mano gentis man paklūsta. Kai jūs kariausite su Muhammadu (sa), mes prisijungsime prie jūsų.“ Uhudo mūšyje jis dalyvavo kartu su kureišitais. Matydamas Islamo pažangą, Abu Amir labai sunerimo ir degė pavydo ugnyje. Uhudo lauke jis buvo liepęs iškasti duobes, į vieną iš kurių įkrito Allaho Pasiuntinys (sa) ir buvo sunkiai sužeistas. Kai prasidėjo Uhudo mūšis, Abu Amir šaukė savo genčiai: „O genties žmonės, aš esu Abu Amir!“ Tačiau jie jau buvo tapę musulmonais ir atsakė jam: „O nedorėli (Fasiq), tau nėra jokio pasveikinimo“, ir jie jį iškoneveikė bei prakeikė. Tada Abu Amir tarė: „Po manęs mano gentis labai sugedo.“ Vėliau daugelis Abu Amiro genties žmonių, kurie jautė priešiškumą Allaho Pasiuntiniui (sa), išvyko į Meką. Tai įvyko anksčiau; kai Abu Amir išvyko, kartu su juo išvyko ir tie, kurie nebuvo priėmę Islamo. Jų buvo apie penkiasdešimt.
Pasakojimuose minima ir malda, kurią Šventasis Pranašas (sa) sukalbėjo prieš Abu Amirą – kad jis mirtų vienišas, toli nuo savo tėvynės. Viename pasakojime sakoma, kad kai Allaho Pasiuntinys (sa) atvyko į Mediną, Abu Amir susitiko su juo ir paklausė: „O Muhammadai (sa), į ką tu kvieti?“ Šventasis Pranašas (sa) atsakė: „Aš kviečiu tave į Din-e-Hanif (grynąjį tikėjimą). Tą patį tikėjimą, kurio, kaip pats teigi, ieškai.“ Abu Amir paklausė: „Ar tu laikaisi šio tikėjimo?“ Allaho Pasiuntinys (sa) atsakė: „Taip, visiškai.“ Tada Šventasis Pranašas (sa) pakvietė jį į Islamą, bet tas atsisakė. Jis pavydėjo ir kalbėjo blogai apie Šventąjį Pranašą (sa). Abu Amir, tyčiodamasis iš Šventojo Pranašo (sa), pasakė: „Tegul Allahas padaro taip, kad tas iš mūsų, kuris meluoja, mirtų kaip svetimas ir be tėvynės.“ Jis turėjo omenyje Šventąjį Pranašą (sa). Šventasis Pranašas (sa) jam atsakė: „Taip, Allahas būtent taip ir padarys melagiui.“
Tada Abu Amir toliau atkalbinėjo savo genties žmones nuo Allaho Pasiuntinio (sa) sekimo ir ragino jo neklausyti. Tuo tarpu Allaho Pasiuntinio (sa) ženklai ir stebuklai ryškėjo kasdien, ir jo pasekėjų skaičius augo, ypač iš Abu Amiro genties žmonių, kurie priiminėjo Islamą. Dėl to Abu Amir dar labiau įsiuto. Kartu su veidmainiais jis pastatė mečetę, kuri Islamo istorijoje žinoma kaip Masjid-e-Dirar (Žalos mečetė), kad ten rinktų žmones, kalbėtųsi su jais ir atgrasytų juos nuo Allaho Pasiuntinio (sa) sekimo.
Pagal vieną pasakojimą, Abu Amir pasakė savo bendrininkams sąmokslininkams: „Jūs pastatykite mečetę ir padarykite ją savo karine baze, ruoškitės karui. Aš susitiksiu su Romos Cezariu ir atsivesiu didžiulę kariuomenę, kad išvaryčiau Muhammadą (sa) ir jo bendražygius iš Medinos.“ Taigi Abu Amir išvyko link Romos imperijos ir Sirijoje susitiko su Romos imperatoriumi Cezariu. Jis bandė jį įtikinti kariauti prieš Allaho Pasiuntinį (sa) ir musulmonus, sakydamas, kad tai silpni, vargšai ir negausūs žmonės. „Jų priešų daug. Tau nėra ko jų bijoti“, – sakė jis ir pridūrė, kad jei jis nesiims veiksmų prieš musulmonus, tai ateityje nebus gerai jo valstybei. Heraklijus leido jam pasilikti ir pažadėjo padėti. Tuo tarpu Abu Amir pranešė gerą žinią savo bendraminčiams piktavaliams sąmokslininkams, kad netrukus su didžiule kariuomene užpuls Mediną, todėl „pastatykite man specialią buveinę“. Siekdami šio tikslo, veidmainiai pastatė mečetę Kuboje, kuri vadinama Masjid-e-Dirar.
Tačiau ir šis noras neišsipildė, ir galiausiai Abu Amir mirė Sirijoje, vienatvėje ir be tėvynės. Jis meldėsi prieš Šventąjį Pranašą (sa), bet pati malda atsigręžė prieš jį. Yra nesutarimų dėl jo mirties laiko. Vieni teigia, kad jis mirė devintaisiais Hidžros metais, kiti – kad dešimtaisiais, tačiau, bet kuriuo atveju, jis mirė vienatvėje.
Kai veidmainiai baigė mečetės statybas, jie atvyko pas Allaho Pasiuntinį (sa) ir paprašė, kad jis joje pasimelstų. Dieviška išmintis lėmė, kad šie žmonės atvyko pas Šventąjį Pranašą (sa) su prašymu inauguruoti šią vadinamąją mečetę tuo metu, kai jis (sa) ruošėsi vykti į Tabuką. Jie sakė: „O Allaho Pasiuntiny (sa), mes pastatėme mečetę ligoniams, vargstantiems ir lietingoms naktims. Mes norime, kad jūs atvyktumėte ir pasimelstumėte joje už mus.“ Šventasis Pranašas (sa) atsakė: „Šiuo metu esu užsiėmęs, ruošiuosi kelionei. Kai grįšime iš kelionės, ten pasimelsime.“ Kai jis grįžo iš Tabuk žygio ir apsistojo vietoje, vadinamoje Zi Awan, kuri yra valandos atstumu nuo Medinos, apie šią veidmainių pastatytą mečetę buvo apreikšta ši eilutė:
وَالَّذِیۡنَ اتَّخَذُوۡا مَسۡجِدًا ضِرَارًا وَّکُفۡرًا وَّتَفۡرِیۡقًۢا بَیۡنَ الۡمُؤۡمِنِیۡنَ وَاِرۡصَادًا لِّمَنۡ حَارَبَ اللّٰہَ وَرَسُوۡلَہٗ مِنۡ قَبۡلُؕ وَلَیَحۡلِفُنَّ اِنۡ اَرَدۡنَاۤ اِلَّا الۡحُسۡنٰیؕ وَاللّٰہُ یَشۡہَدُ اِنَّہُمۡ لَکٰذِبُوۡنَ
(Tarpe veidmainių yra) ir tokių, kurie pasistatė mečetę tam, kad pakenktų (Islamui) ir (padėtų) netikėjimui, ir kad sukeltų skilimą tikinčiųjų tarpe, ir kad suteiktų slėptuvę tiems, kurie jau yra paskelbę karą Allahui ir Jo Pasiuntiniui. Ir jie, be jokių abejonių, prisiekinės: “Mes netroškome nieko kito, o tik gero.” Tačiau Allahas liudija, kad jie tikrai yra melagiai. (Šv. Koranas, 9:107)
Po šio apreiškimo Šventasis Pranašas (sa) pasikvietė Hazrat Malik bin Dukhshum (ra) ir Hazrat Ma’an bin Adi (ra) ir įsakė jiems sugriauti Masjid-e-Dirar. Kai kuriuose pasakojimuose minima, kad Šventasis Pranašas (sa) šiam tikslui taip pat pasiuntė Hazrat Asim bin Adi (ra), Amir bin Sakan ir Vahšį (Hazrat Hamzos žudiką) bei Suvaid bin Abbas. Šarh Zarkani rašoma, kad galbūt Šventasis Pranašas (sa) iš pradžių pasiuntė du asmenis, o vėliau jiems į pagalbą nusiuntė dar keturis. Bet kuriuo atveju, Šventasis Pranašas (sa) nurodė jiems eiti prie Masjid-e-Dirar, ją sugriauti ir sudeginti.
Taigi visi jie skubiai nuvyko į Banu Salim gentį. Hazrat Malik (ra) pasakė savo dviem draugams: „Palaukite manęs, kol aš pas jus ateisiu.“ Jis iš namų atsinešė uždegtas sausas palmių šakas. Tada jie tarp Maghrib ir Iša maldų atvyko prie Masjid-e-Dirar, ją padegė ir sulygino su žeme. Tuo metu mečetės statytojai buvo ten, bet kilus gaisrui jie išsilakstė į visas puses. Kai Šventasis Pranašas (sa) atvyko į Mediną, Šventasis Pranašas (sa) norėjo atiduoti tą vietą Asim bin Adi (ra), kad jis ten pasistatytų namą. Tačiau Asim bin Adi (ra) atsiprašė sakydamas, kad apie šią vietą Allahas Visagalis apreiškė tai, ką apreiškė. „Tai tokia vieta, kad aš nenoriu čia statyti namo, ir man to nereikia. Atiduokite ją Thabit bin Akram (ra), nes jis neturi namų.“ Allaho Pasiuntinys (sa) atidavė tą vietą Thabit bin Akram (ra). Ibne Is’hak taip pat įvardijo dvylika veidmainių, kurie pastatė Masjid-e-Dirar.
Tai yra ryškiausias Allaho Pasiuntinio (sa) plačios malonės, kantrybės ir atlaidumo pavyzdys: kiekviename žingsnyje jam teko susidurti su pavojingais veidmainių sąmokslais, patirti skausmą, kančias ir net pasikėsinimus nužudyti. Jie rengia sąmokslus, ir veidmainiai pagaunami nusikaltimo vietoje su įkalčiais, tačiau jis (sa) visada ir kiekviena proga jiems atleisdavo. Bausmė buvo skirta tik ten, kur kilo pavojus valstybei ir sistemai, ir net ten veiksmai buvo atlikti tik tiek, kad būtų pašalintas pavojus; griežtos bausmės nebuvo taikomos, nors galėjo būti.
Hazrat Musleh Maud (ra), minėdamas veidmainių charakterį, pasakė: „Allahas Visagalis apreiškimu įsakė Šventajam Pranašui (sa), kad ta mečetė Kuboje, kurią veidmainiai pastatė tam, kad prisidengę malda rinktųsi ir rengtų veidmainiškus pasitarimus, būtų nugriauta, o jie būtų priversti melstis kitose musulmonų mečetėse. Tačiau, nepaisant tokios didelės piktadarystės, jiems nebuvo skirta jokia fizinė ar finansinė bausmė.“ Nors Šventasis Pranašas (sa) apie tai sužinojo.
Dar vienas Allaho Pasiuntinio (sa) meilės Medinai ir ansarams pavyzdys minimas taip: po maždaug dviejų mėnesių kelionės Šventasis Pranašas (sa) grįžo į Mediną. Kai Šventasis Pranašas (sa) pamatė Medinos gyvenvietę, jo meilė Medinai ir jos gyventojams pasireiškė šiais žodžiais:
هَذِهِ طَابَةُ، وَهَذَا أُحُدٌ، جَبَلٌ يُحِبُّنَا وَنُحِبُّهُ
„Tai yra Tabah (vienas iš Medinos vardų yra Tabah, reiškiantis tyra ir puiki), o tai yra Uhudas – kalnas, kuris myli mus, ir mes mylime jį.“
Tai reiškia, kad Šventasis Pranašas (sa) jautė meilę kiekvienai Medinos vietai. Taip pat yra aspektas, kad minint Uhudo vardą, Šventasis Pranašas (sa) niekada nepamiršo tų nuoširdumo ir ištikimybės istorijų, kurias Uhudo mūšyje savo krauju užrašė kompanijonai.
Viename pasakojime teigiama, kad Šventasis Pranašas (sa) pasakė: „Turiu skubiai pasiekti Mediną, todėl kas iš jūsų nori vykti greitai su manimi, tegul vyksta.“ Taip pat jis pasakė: „Ar man nepasakyti jums apie geriausius ansarų namus?“ Kompanijonai atsakė: „Būtinai.“ Šventasis Pranašas (sa) pasakė: „Bani Nadžar namai“, tada pasakė: „Bani Abdul Ašal namai“, tada pasakė: „Bani Saida“ arba „Bani Haris bin Khazraj namai“. Ir pridūrė: „Visuose ansarų namuose yra gėris.“ Viename pasakojime pasakotojas sako, kad Saad bin Ubadah (ra) prisijungė prie mūsų, ir Abu Usaid pasakė: „Ar žinai, kad Allaho Pasiuntinys (sa) paminėjo ansarų namų privalumus ir mus paliko pabaigoje?“ Hazrat Saad (ra) nuėjo pas Allaho Pasiuntinį (sa) ir tarė: „O Allaho Pasiuntiny (sa), jūs paminėjote ansarų namų privalumus, bet mus palikote pabaigoje.“ (T. y. pagyrime jų vardas buvo paminėtas paskutinis – kompanijonai atkreipdavo dėmesį ir į tai). Į tai Šventasis Pranašas (sa) atsakė: „Ar jums nepakanka to, kad esate tarp tų, kurie neša gėrį?“ Turėtų pakakti vien to, kad aš paminėjau jūsų vardą ir įtraukiau jus į gėrio nešėjų tarpą.
Kaip minėta pradžioje, buvo dvi didelės grupės, kurios pasiliko ir nedalyvavo Tabuk žygyje: viena buvo veidmainių, kuriems Allahas Visagalis išreiškė nepasitenkinimą, o kita grupė susidėjo iš žmonių, kurie buvo nuoširdūs savo tikėjime ir norėjo dalyvauti Džihade, bet buvo arba tokie neturtingi, kad nepaisant pastangų negalėjo rasti lėšų ir priemonių išvykti, arba negalėjo dalyvauti dėl ligos ar negalios. Allahas Visagalis Šventajame Korane (Surah Taubah, 91–92 eilutės) priėmė jų pasiteisinimą. Bukhari rinkinyje esančiame pasakojime sakoma, kad grįžtant iš Tabuk žygio, kai jie priartėjo prie Medinos, Šventasis Pranašas (sa) pasakė: „Medinoje yra žmonių, kurie, kai tik jūs keliavote ar kirtote kokį slėnį, buvo kartu su jumis.“Kompanijonai nustebę paklausė: „O Allaho Pasiuntiny (sa), jie yra Medinoje? Būdami Medinoje, kaip jie gali būti su mumis?“ Šventasis Pranašas (sa) atsakė: „Jie yra Medinoje, ir kažkoks pasiteisinimas, pavyzdžiui, liga, sutrukdė jiems prisijungti.“ Kitame pasakojime teigiama, kad kai Šventasis Pranašas (sa) grįžo iš Tabuko, jis padėkojo Allahu Visagaliui sakydamas:
الحمد لله على ما رزقنا في سفرنا هذا من اجر وحسنة ومن بعد شركائنا فيه
„Visa šlovė Allahui, Kuris šiame mūsų žygyje apdovanojo mus atlygiu ir gėriu, ir tuos, kurie liko už mūsų, padarė mūsų dalininkais tame.“
Į tai Hazrat Aiša (ra) tarė: „O Allaho Pasiuntiny (sa), jūs ištvėrėte kelionės sunkumus ir vargus ir tada tapote verti šio atlygio, bet kaip tie žmonės tapo atlygio dalininkais kartu su jumis, nepatyrę šių sunkumų, ir kas tie žmonės?“ Į tai Šventasis Pranašas (sa) atsakė: „Medinoje yra žmonių, kad mes nekeliavome į jokią vietą ir nenusileidome į jokį slėnį be to, kad jie būtų kartu su mumis. Juos sulaikė liga nuo išvykimo su mumis. Mes esame jų mudžahidai (kovotojai), o jie yra mūsų bendražygiai, sėdintys namuose. Prisiekiu Tuo, kurio rankose mano gyvybė, jų malda yra veiksmingesnė prieš priešus nei mūsų ginklai.“ Maldos, kurias jie meldė sėdėdami namuose, buvo tokios, kurias Allahas Visagalis priėmė.
Minimas entuziastingas Medinos gyventojų sutikimas grįžtant iš Tabuk karo. Rašoma, kad grįžtant iš Tabuk žygio, pasitikti Šventojo Pranašo (sa) išėjo Medinos žmonės – vyrai, moterys ir vaikai. Visi, degdami meile ir troškimu pamatyti jį (sa), išėjo už Medinos ribų prie Saniyat-ul-Wada ir deklamavo šias eiles:
طَلَعَ الْبَدْرُ عَلَيْنَا مِنْ ثَنِيَّاتِ الْوَدَاعِ
وَجَبَ الشُّكْرُ عَلَيْنَا مَا دَعَا لِلَّهِ دَاعٍ„Keturioliktoji mėnulio pilnatis patekėjo mums iš Saniyat-ul-Wada pusės. Mums tapo privalu dėkoti Allahui tol, kol bus kas šaukiasi Allaho.“
Apie tai, kad Medinos žmonės su entuziastinga meile pasitiko jį (sa) sakydami šias eiles, minima dviem atvejais. Pirmasis – kai Šventasis Pranašas (sa) atvyko emigravęs (Hijra) iš Mekos į Mediną, o antrasis – kai Šventasis Pranašas (sa) įžengė į Mediną grįžęs iš Tabuko. Kai kurie hadisų komentatoriai, pavyzdžiui, Bukhari komentatorius Allama Ibn Hajar Asqalani (ra), mano, kad visiškai įmanoma, jog eilės, minimos Hazrat Aišos (ra) pasakojime, yra susijusios su Šventojo Pranašo (sa) grįžimu iš Tabuk žygio, nes tuo metu žmonės ir vaikai pasitiko Šventąjį Pranašą (sa) ties Saniyat-ul-Wada vieta, kadangi atvykstantieji iš Sirijos pusės būdavo pasitinkami būtent ten. Kai Medinos gyventojai sužinojo apie Šventojo Pranašo (sa) grįžimą iš Tabuk žygio, jie iš džiaugsmo išėjo už Medinos į šią vietą pasitikti Šventojo Pranašo (sa), kaip pasakoja Hazrat Saib bin Yazid (ra): „Aš prisimenu, kad aš taip pat su kitais vaikais buvau nuėjęs pasitikti Šventojo Pranašo (sa) į Saniyat-ul-Wada, kai jis grįžo iš Tabuk žygio.“
Imamas Baihaqi (ra) taip pat paminėjo, kad vaikai pasitiko Šventąjį Pranašą (sa) šiomis eilėmis, kai Šventasis Pranašas (sa) grįžo į Mediną iš Tabuk žygio. Bet kuriuo atveju, visiškai įmanoma, kad šios eilės buvo skaitomos abiem progomis, tačiau labiau tikėtina, kad tai vyko grįžtant iš Tabuko, nes Medinos gyventojai, nugalėti emocijų, entuziastingai išėjo į priekį pamatyti ir pasitikti Šventajį Pranašą (sa). Kaip minėta, tai buvo kelionė, apie kurią veidmainiai buvo paskleidę tokius gandus, kad kai atskriejo džiugi žinia apie Šventojo Pranašo (sa) ir kompanijonų saugų sugrįžimą, tai buvo tarsi vanduo išdžiūvusiems laukams. Medinos musulmonai – vaikai, seneliai, moterys ir vyrai – visi šia džiugia proga išėjo pasitikti Šventojo Pranašo (sa). Vis dėlto įmanoma, kad šios eilės buvo skaitomos ir per Hijrą iš Mekos, o meilės išraiškos galėjo būti abiem atvejais; dėl to nereikia ginčytis. Tačiau neabejotinai įrodyta, kad meilės suvokimas, kurį šie musulmonai įgijo po atvykimo į Mediną, buvo daug didesnis nei anksčiau, Hijros metu.
InšaAllah, yra dar keletas įvykių ir biografijos aspektų, kuriuos papasakosiu ateityje, InšaAllah.