Hunaino Mūšis

Jo Šventenybė Hazrat Mirza Masroor Ahmad (aba) po Tašahhud, Tauvvuz ir Sūros Al-Fatiha pasakė:

Kalbėdamas apie Hunaino mūšį, kai dėl priešo lankininkų kilo panika musulmonų kariuomenėje, Hazrat Musleh Mau’ud (ra) savo „Surah Nur“ 64-osios eilutės komentare taip pat paminėjo šį įvykį, paaiškindamas, kaip reikia paklusti Pranašui. Eilutė tokia:

لَا تَجۡعَلُوۡا دُعَآءَ الرَّسُوۡلِ بَیۡنَکُمۡ کَدُعَآءِ بَعۡضِکُمۡ بَعۡضًا قَدۡ یَعۡلَمُ اللّٰہُ الَّذِیۡنَ یَتَسَلَّلُوۡنَ مِنۡکُمۡ لِوَاذًا فَلۡیَحۡذَرِ الَّذِیۡنَ یُخَالِفُوۡنَ عَنۡ اَمۡرِہٖۤ اَنۡ تُصِیۡبَہُمۡ فِتۡنَۃٌ اَوۡ یُصِیۡبَہُمۡ عَذَابٌ اَلِیۡمٌ 

„Nežvelkite į Pasiuntinio, kuris yra jūsų tarpe kvietimą taip, kaip į vienas kito kvietimą. Allahas žino apie tuos iš jūsų, kurie išeina slapstydamiesi. Tuomet, tegu saugosi tie, kurie priešinasi Jo įsakymui, kad išbandymas neištiktų jų arba neužkluptų jų sunki bausmė.“
(Šv. Koranas, 24:64)

Hazrat Musleh Mau’ud (ra) sako, kad individo balsas neturi jokios reikšmės, palyginti su Imamo balsu. Jūsų pareiga yra, kad kai tik jūsų ausys išgirsta Dievo Pasiuntinio balsą, jūs nedelsiant atsakytumėte „Labbaik“ (Aš atsiliepiu) ir skubėtumėte vykdyti įsakymą, nes būtent jame slypi jūsų gerovė. Net jei žmogus tuo metu meldžiasi, jis privalo nutraukti maldą ir atsiliepti į Dievo Pasiuntinio kvietimą. Trumpai tariant, nedelsiant atsiliepti į Pranašo balsą yra būtina – tai yra vienas didėlis iš tikėjimo požymių. Visagalis Allah pataria tikintiesiems: „O tikintieji, jei kada nors Dievo Pasiuntinys jus kviečia, nelaikykite jo kvietimo, tokio, kaip kitų kvietimo, bet nedelsiant atsiliepkite.“

Tai reiškia, kad Allaho Pasiuntinys Muhammad (sa) turi dvi atskiras pozicijas: viena – kaip pasaulietinis vadovas, kita – kaip Pranašas. Net jo pasaulietiniai įsakymai privalomi, tačiau kaip dvasinis vadovas jis turi dar didesnę teisę į jūsų paklusnumą.

Šiame kontekste jis paminėjo Hunaino mūšį, paaiškindamas, kad istorija liudija: Hunaino mūšyje, kai kai kurie Mekos netikintieji prisijungė prie Islamo kairuomenės sakydami: „Šiandien parodysime savo drąsą!“, tačiau negalėdami atlaikyti Banu Thaqif puolimo, jie pabėgo iš mūšio lauko. Tuo metu aplink Šventąjį Pranašą (sa) liko tik dvylika kompanionų. Didžiulėje dešimties tūkstančių kariuomenėje kilo chaosas, o netikinčiųjų kariuomenė turėjo tris tūkstančius lankininkų. Iš kalvų dešinėje ir kairėje pusėje jie apšaudė Pranašą (sa) strėlėmis. Net ir tada Pranašas (sa) nenorėjo trauktis atgal, bet siekė eiti į priekį.

Hazrat Abu Bakr (ra), sunerimęs, sugriebė jo žirgo pavadį ir pasakė: „O Allaho Pasiuntiny, tegu mano gyvybė būna paaukota už jus, dabar ne laikas judėti į priekį. Kai Islamo kariuomenė vėl susitelks, tuomet pulsime.“ Bet Pranašas (sa) su dideliu ryžtu atsakė: „Paleisk mano žirgo pavadį!“ Ir jis ragino žirgą eiti į priekį, kartodamas:

 أَنَا النَّبِيُّ لَا كَذِبْ        أَنَا ابْنُ عَبْدِ الْمُطَّلِب

Tai reiškia: „Aš esu Pranašas, kuriam pažadėta Dievo apsauga; aš nesu melagis, man nesvarbu, ar esate trys tūkstančiai ar trisdešimt tūkstančių lankininkų – jūsų bijoti neverta. O pagonys, nepalaikykite manęs Dievu, pamatę mano drąsą – aš esu žmogus, ‘Abdul-Muttalibo (mano senelio) palikuonis.“

Tada jis kreipėsi į savo dėdę Abbasą (ra), kuris turėjo labai stiprų balsą, ir pasakė: „Abbasai, eik į priekį ir šauk garsiai:‘O Surah Baqarah kompanionai! Reiškia, kurie atmintinai išmoko  Surah Baqarah. O tie, kurie davėte priesaiką po medžiu Hudaybiyah dieną! Allaho Pasiuntinys jus šaukia!’“

Vienas kompanionas pasakoja: „Dėl naujai atsivertusių mekiečių bailumo mūsų kariuomenės priekinė dalis ėmė trauktis, mūsų gyvuliai ėmė bėgti, nors mes stengėmės juos sulaikyti. Bet tada laukuose nuaidėjo Abbaso balsas: ‘O Surah Baqarah kompanionai’ Specialiai buvo paminėta ši Sura, nes ji buvo pirmoji Sura, apreikšta Medinoje, kurioje yra ir tos eilutės, kad mažuma gali nugalėti daugumą su Dievo pagalba, ir kad reikia tesėti pažadus. „O Hudaybiyah dieną atsivertusieji, Diveo Pasiuntinys jus kviečia.“

Kai išgirdau šį šauksmą, man atrodė, lyg būčiau miręs ir Israfilio trimitas būtų suskambėjęs danguje. Stipriai patraukiau savo kupranugario pavadį – jo galva beveik palietė nugarą, bet kai tik paleidau, jis vėl puolė bėgti. Tada daugelis mūsų išsitraukėme kardus, kai kurie net nulipo nuo kupranugarių, kiti nukirto savo gyvulių kaklus, ir puolėme bėgti link Šventojo Pranašo (sa). Per kelias akimirkas dešimties tūkstančių kariuomenė, kuri nekontroliuojamai bėgo Mekos link, vėl susitelkė aplink Pranašą (sa), užlipo į kalvas ir nugalėjo priešą. Ši didžiulė krizė pavirto didinga pergale.“

Lygiai taip pat Hazrat Musleh Mau’ud (ra) savo kalboje „Uswa-e-Hasana“ paminėjo šį įvykį, sakydamas: „Po Mekos užkariavimo, kai Šventasis Pranašas (sa) dėl susidurymo su kai kuriomis arabų gentimis išėjo į Hunaino mūšį, daugelis mekiečių, kurie dar tik ką priėmė Islamą, prisijungė prie jo. Net tie, kurie dar nebuvo musulmonai, prisijungė tik iš nacionalinio pasididžiavimo. Jie gyrėsi: ‘Mūsų tiek daug, šiandien niekas mūsų nenugalės!’

Visagalis Allah padarė taip, kad nubaustų juos už šį pasipūtimą. Kai musulmonų kariuomenė žengė į priekį, priešas buvo pasislėpęs pasalose. Lankininkai buvo pasislėpę iš dešinės ir kairės. Kai kariuomenė priėjo prie tos vietos kur dešinėje ir kairėje buvo pasislėpę tūkstančiai lankininkų,   staiga jie ant Islamo kariuomenės paleido strėlių krušą. Šitą pamatę  jauni ir nauji musulmonai, kuriuose dar buvo silpnybė, taip pat Mekos netikintieji, kurie tik dėl nacionalizmo prisijungė prie musulmonų, dauguma jų pabėgo iš mūšio lauko. Kai priešakinė dalis bėga, neišvengiamai ir užnugario žirgai pasimeta ir bėga. Taip ir nutiko. Galų gale aplink Šventąjį Pranašą (sa) liko tik dvylika žmonių.  Visi kiti iš ten pabėgo.

Pamatęs tai Hazrat Abbasas (ra) tada sugriebė Pranašo (sa) žirgo pavadį ir pasakė: ‘Dabar metas pasitraukti, kad galėtume suburti kariuomenę ir atnaujinti puolimą.’ Tačiau Šventasis Pranašas (sa) atsakė: „Dievo pranašai niekada neatsuka nugaros mūšio laukui.“ Jis paleido žirgą ir dar labiau pasistūmėjo į priekį, sakydamas:

اَنَا النَّبِيُّ لَا كَذِبْ   أَنَا ابْنُ عَبْدِ الْمُطَّلِب

„Aš esu Dievo Pranašas, aš nesu melagis. Ir šiandien, kai stoviu čia tarp keturių tūkstančių lankininkų, nebijau jų ir vis dar einu į priekį – todėl, matydamas šį vaizdą, nesuprask klaidingai, kad aš esu Dievas arba kad manyje yra dieviškų savybių. Atminkite, aš nesu Dievas, aš esu tik ‘Abdul-Muttalibo sūnus. Tačiau pranašai ir pasiuntiniai (Allaho draugai) yra tarsi Dievo atspindžiai – jie parodo žmonėms, kas yra Dievas.

Kai ši situacija susidarė ir priešas džiaugėsi, manydamas, kad nugalėjo musulmonus, Šventasis Pranašas (sa) kreipėsi į Hazrat Abbasą ir pasakė: „Abbasai, garsiai pašauk: ‘O Ansarai! Allah Pasiuntinys jus kviečia!’“

Kai Hazrat Abbasas garsiai pakartojo šiuos Pranašo (sa) žodžius: „O Ansarai! Allah Pasiuntinys jus kviečia!“, vienas iš Ansarų pasakojo: „Mūsų žirgai ir kupranugariai visai neklausė, atrodė, kad jie bėgs toliau net už Mekos ir Medinos. Jie buvo taip išsigandę, nes matė tūkstančius mekiečių bėgant, kad nė trupučio negrįžo atgal. Mes traukėme pavadžius taip stipriai, kad jų galvos beveik prisiliesdavo prie uodegų, bet vietoj to, kad sugrįžtų, jie vis tiek bėgo atgal.

Tada mes išgirdome Abbaso galingą balsą, kuris skambėjo: ‘O Ansarai! Allah Pasiuntinys jus kviečia!’ Išgirdę šį balsą, nebeatrodė, kad mus šaukia žmogus – atrodė, kad tai Paskutinės Dienos šauksmas ir Israfilio trimitas buvo pučiamas, prikeliamas mirusiųjų sielas. Tą akimirką mes pamiršome viską šiame pasaulyje ir mūsų ausyse skambėjo tik vienas balsas – Abbaso balsas. Mūsų silpnumas dingo. Arba mes pajutome, kad nebegalime sulaikyti savo žirgų ir kupranugarių, arba sukaupėme paskutines jėgas, pasukome juos ir, kas sugebėjo – sugrįžo, o kurie nesugebėjo – nukirtome jų galvas su kardais ir pėsčiomis nubėgome pas Pranašą (sa).

Tai buvo tie žmonės, kurie pasinaudojo šiuo Muhammado, Allaho Pasiuntinio, (sa) tikėjimu. Kaip Dievas niekada nedingdavo iš Šventojo Pranašo akių (sa) net didžiausio pavojaus akimirką, taip ir šis dvasinis tvirtumas atsirado kompanionuose pagal jų lygį – jo auklėjimo dėka.

Hadiso pasakojime minimas Hazrat Ibn Mas’ud, kuris sakė: „Aš buvau su Pranašu (sa) Hunaino mūšio dieną. Kai musulmonai pabėgo, šalia Pranašo liko tik apie aštuoniasdešimt Muhadžirų ir Ansarų. Mes likome tvirtai stovėti ir neatsukome nugarų. Tada Allah atsiuntė ramybę (sakina) mūsų širdims. Pranašas (sa) buvo ant savo mulo, neatsitraukė nė žingsnio atgal. Kartą jo mulas palinko ir jis pats nusviro nuo balno. Aš pasakiau: ‘O Allaho Pasiuntiny, užlipkite atgal – te Dievas jus išaukština.’ Pranašas (sa) pasakė: ‘Paduok man saują smėlio.’ Aš padaviau jam saują pilną smėlio, jis paėmė ir metė ją į priešo veidus – jų akys prisipildė smėlio.

Tada Pranašas (sa) pasakė: ‘Kur yra Muhadžirai ir Ansarai?’ Aš atsakiau: ‘Jie čia.’ Jis pasakė: ‘Pakviesk juos.’ Kai aš juos pakviečiau, jie sugrįžo laikydami savo kardus dešinėse rankose, ir pagonys bėgo atsukę nugaras.“

Kitoje pasakojimo versijoje teigiama, kad kai kilo panika ir musulmonų kariuomenė pabėgo, su Pranašu (sa) liko apie šimtą žmonių. Tada jis meldėsi:

اَللَّهُمَّ لَكَ الْحَمْدُ وَالَيْكَ الْمُشْتَكَى وَأَنْتَ الْمُسْتَعَانُ

(„O Allah, Tau priklauso visos pagyros. Tau mes reiškiame savo skundą ir Tavęs prašome pagalbos.“)

Tada atėjo Gabrielius ir pasakė: „Tau įkvėpti tie patys žodžiai, kurie buvo duoti Mozei, kai jūra buvo praskirta.“

Hazrat Harith bin Nu’man pasakojo: „Kai žmonės atsitraukė, pamačiau, kad su Pranašu (sa) liko tik šimtas žmonių.“

Hazrat Anas pasakoja, kad tą pačią dieną – Hunaino mūšio metu – su Pranašu (sa) buvo Abu Bakr, Umar, Uthman ir Ali (ra), kiekvienas iš jų sudavė daugiau nei dešimt smūgių. Hazrat Ibn Mas’ud taip pat buvo tarp jų, o iš Ansarų buvo Abu Dujanah, Harithah bin Nu’man, Sa‘d bin ‘Ubadah, Abu Bashir, Usayd bin Hudayr, o iš mekiečių – Shaybah bin ‘Uthman – visi jie stovėjo tvirtai.

Iš moterų tame mūšyje dalyvavo Hazrat Umm Sulaym bint Milhan, Umm ‘Ammarah, Nasibah bint Ka‘b, Umm Harith ir Umm Sulaym bint ‘Ubayd. Apie jų drąsą pasakojama: ‘Abdullah bin Abi Bakr sakė, kad Pranašas (sa) pamatė Umm Sulaym, kuri buvo su savo vyru Abu Talhah, ir ji buvo nėščia. Jis bijojo, kad ji nenukristų nuo kupranugario, todėl laikė gyvulį taip, kad jo galva būtų arti.

Pranašas (sa) paklausė: „Ar tai Umme Sulaym?“ Ji atsakė: „Taip, o Allaho Pasiuntiny (sa), te mano tėvai būna paaukoti už jus.“ Ji turėjo peilį. Abu Talhah pasakė: „O Allaho Pasiuntiny, tai Umme Sulaym, ji turi peilį.“ Pranašas (sa) paklausė: „Kam jis skirtas?“ Umme Sulaym atsakė: „Aš jį turiu tam, kad jei kuris nors pagonis priartėtų prie manęs, aš persmeigčiau jo pilvą.“ Pranašas (sa) nusišypsojo išgirdęs šiuos žodžius.

Hazrat Umme Sulaym (ra), kuri tokiu kritiniu metu buvo su Šventuoju Pranašu (sa), jautė tokį didelį sielvartą, liūdesį ir pyktį, pamačiusi, kaip žmonės palieka Šventąjį Pranašą (sa), kad, apimta meilės jam, ji tarė: „O Allah  Pasiuntiny (sa), kalbant apie šiuos tulaqa’ (reiškiančius atleistus žmones), kurie prisijungė prie mūsų vėliau – tulaqa’ reiškia Mekos žmones, kuriems Šventasis Pranašas (sa) atleido šiais žodžiais:

لَا تَثْرِيْبَ عَلَيْكُمُ الْيَوْمَ اِذْهَبُوْا أَنْتُمُ الطُّلَقَاءُ

„Šiandien jums neteks jokios kaltės. Eikite, jūs visi esate laisvi.“

2000 jų prisijungė prie Hunaino ir pabėgo susidūrę su priešo strėlėmis, ir netgi privertė atsitraukti senuosius Kompanionus. Apie juos ji ir kalbėjo.

Ji tarė: „Tie, kurie, būdami su jumis, matė pralaimėjimą (t. y. šie tulaqa’), tegul būna nužudyti.“ Allaho Pasiuntinys (sa) tarė:„O Umme Sulaym, iš tiesų, Visagalis Allahas buvo pakankama apsauga nuo priešo, ir Jis suteikė Savo malonę.“

Kita drąsi moteris – Hazrat Umme Ammarah (ra) – pasakojo: „Hunaino mūšio dieną, kai žmonės pabėgo, mes buvome keturios moterys. Turėjau aštrų kardą, o Umme Sulaym turėjo peilį, pritvirtintą prie savo kūno, ir ji buvo nėščia. Taip pat buvo Umme Sulayt ir Umme Harith.

Kitoje pasakoje pasakyta, kad Umme Ammarah garsiai šaukė: ‘O Ansarai, kam jums bėgti?’ Ji pasakė, kad pamačiau vieną Hawazin vyrą, kuris nešė vėliavą ir jojosi ant kupranugario. Jis vijosi musulmonus. Aš perėjau jam kelią ir užgrioviau jo kupranugario kojas kardu – jis krito ant nugaros, aš užpuoliau jį ir smogiau jam, kol jis mirė. Pasiėmiau jo kardą. Kai pasiekiau Pranašą (sa), jis stovėjo mūšio lauke išsitraukęs savo kardą ir šaukė: ‘O Surah Baqarah kompanionai!’ Ansarai sugrįžo ir puolė. Hawazin kariuomenė atsilaikė tik tiek, kiek reikia pamelžti kupranugarę, paskui jie buvo visiškai sumušti ir pabėgo. Niekada nemačiau tokio gėdingo priešo pabėgimo – jie bėgo į visas puses. Mano sūnūs Hubaib ir Abdullah grįžo pas mane laikydami belaisvius.“

Pranašo Abū Bašīro al-Mu’zanio pasakojimu, Hunaino dieną mes atlikome rytinę maldą, tuomet pasiekėme vietą, kurioje Allaho Pasiuntinys (sa) mus buvo sustatęs. Mes net neįtarėme, o saulė jau buvo netoli patekėjimo, ir staiga buvome užpulti. Mūsų kariuomenės priekinė dalis pradėjo trauktis atgal – jie jau buvo pralaimėję. Mūsų gretos pasimetė ir sumaišėsi, ir mes kartu su pirma kariuomenės dalimi buvome priversti trauktis.

Aš, būdamas jaunas vaikinas, atsisukau ir vėl pasileidau į priekį. Sužinojau, kad Allaho Pasiuntinys (sa) tebėra kariuomenės priekyje, ir pradėjau šaukti: „O Ansarai! Mano tėvai tebūnie paaukoti dėl Allaho Pasiuntinio (sa)! Kur jūs traukiatės?“ – ir ragindamas juos grįžti. Aš visus pralaimėjusius bandžiau atvesti atgal. Mano vienintelis rūpestis buvo pamatyti Allaho Pasiuntinį (sa) gyvą ir sveiką. Galiausiai aš pasiekiau Allaho Pasiuntinį (sa), o jis sakė: „O Ansarai! O Ansarai!“

Aš priėjau prie jo mulo, o tada atsigręžiau – Ansarai jau skubėjo grįžti atgal. Allaho Pasiuntinys (sa) stovėjo ant savo mulo priešais priešą, o Ansarai stojo į kovą prieš juos, gindami Allaho Pasiuntinį (sa). Ansarai stūmė priešus, kol šiuos nustūmė visą farsachą (apie tris mylias). Priešai išsisklaidė po slėnius ir galiausiai buvo sutriuškinti. Po to Allaho Pasiuntinys (sa) grįžo į savo palapinę, o belaisviai buvo surišti aplink jį. Aplink palapinę stovėjo sargybiniai, o su juo buvo jo žmonos Hazrat Umme Salama ir Hazrat Zaynab (kitoje versijoje minima Hazrat Umme Salama ir Hazrat Maymūna). Sargybą sudarė ‘Ubād ibn Bishr, Abū Nāyla ir Muhammad ibn Maslama.

Ibne ‘Uqba pasakoja, kad vienas kuraišitas praeidamas pro Safwān ibn Umayya (kuris tuo metu dar buvo pagonis ir buvo atvykęs tik stebėti Hunaino mūšio) tarė: „Sveikinu, Muhammad (sa) ir jo kompanionai  pralaimėjo.“ Tai jis sakė, nes pirmasis puolimas privertė musulmonų gretas atsitraukti. Paskui jis pridūrė: „Prisiekęs Allahu sakau, jie niekada daugiau neatsigaus ir nepasieks pergalės.“ Safwān supyko ir tarė: „Tu man neši žinią apie beduinų pergalę? Prisiekęs Allahu sakau, man kuraišitas kaip vadovas yra brangesnis už beduinų vadą.“ Tada jis pasiuntė savo tarną išsiaiškinti, kokie šūkiai girdisi. Kai tarnas grįžo, jis pasakė: „Girdėjau juos šaukiant: ‘O Banū ‘Abd ar-Rahmān! O Banū ‘Ubaydullāh! O Banū ‘Abdullāh!’“ jis tuomet tarė: „Tai Muhammado (sa) karo šūkiai – jis laimėjo.“ Taip Safwān pasitikslino ir jis pasakė, kad Muhammad (sa) laimėjo.

Šiame mūšyje minima ir tai, kaip Allaho Pasiuntinys (sa) mėtė žvyrą priešams ir meldėsi. Kaip jau buvo minėta, jis tarė: „Paduokite man saują žemės, kad ją išmesčiau.“ Išsamesniame aprašyme pasakojama, kad kai kovos įkarštis pasiekė aukščiausią tašką, Allaho Pasiuntinys (sa), sėdėdamas ant savo mulo, pažvelgė į mūšio lauką ir tarė: „Mūšis dabar vyksta visu pajėgumu.“

Pasakotojas sako, kad Allaho Pasiuntinys (sa) paėmė saują žvyro ir metė priešams į veidus, tardamas: „Prisiekęs Muhammado Viešpačiu!“ Kitoje versijoje sakoma, kad jis tarė: „Prisiekęs Kaba’os Viešpačiu – jie pralaimėjo!“ ‘Abbās pasakoja: „Aš stebėjau mūšį – jis vyko kaip ir anksčiau. Bet prisiekęs Allahu sakau, kai tik Pasiuntinys (sa) išmetė žvyrą, mačiau, kaip priešų puolimas silpnėja ir jų jėgos ėmė silpti, o jie pradėjo trauktis – pralaimėdami.“

Kitoje pasakojimo dalyje teigiama, kad Allaho Pasiuntinys (sa) atsistojo įkėlęs kojas į abiejus mulo balno kilpus, iškėlė rankas ir meldėsi:

اَللَّهُمَّ إِنِّي أَنْشُدُكَ مَا وَعَدْتَنِي اللَّهُمَّ لَا يَنْبَغِي لَهُمْ أَنْ يَظْهَرُوا عَلَيْنَا

„O Allahai, šaukiuosi Tavęs ir Tavo pažado, kurį man davei! O Allahai, jiems nevalia mus įveikti ir nugalėti!“

Yazīd ibn ‘Āmir as-Sawā‘ī (kuris tuo metu dar buvo su pagonimis, bet vėliau priėmė Islamą) pasakoja: „Allaho Pasiuntinys (sa) paėmė saują žemės, metė ją priešams į veidus ir tarė: ‘Eikite šalin!’ Ir jų veidai pajuodavo. Kiekvienas, kuris sutikdavo savo brolį, skųsdavosi akių deginimu ir jas trindavo.“ Tuo metu Pasiuntinys (sa) sėdėjo ant savo mulo, vardu Duldul.

Šayba ibn ‘Uthmān (vienas kilmingų kuraišitų, kurio tėvas žuvo Uhudo mūšyje) buvo atvykęs kartu su Hunaino kariuomene. Kai kurių nuomone, jis jau buvo priėmęs Islamą Fatha Makkah metu, bet jis pats pasakoja: „Aš dalyvavau mūšyje su ketinimu, kad pasitaikius progai atkeršysiu už tėvo mirtį ir, neduok Dieve,nužudysiu Muhammadą (sa). Jo priešiškumas Islamui buvo toks didelis, kad jis sakydavo: ‘Kad ir visa Arabija ir ne Arabija priimtų Muhammado (sa) tikėjimą, aš juo nesekčiau.’

Kai Šayba pamatė, kad musulmonai traukiasi, o Muhammadą (sa) supa vos keli žmonės, tai jis mini, kad aš pamaniau, kad man dabar pats metas jį nužudyti, neduok Dieve. Aš priartėjau iš dešinės pusės, bet pamačiau jo dėdę ‘Abbāsą ir nusprendžiau, kad tokioje situacijoje užpulti neįmanoma. Tada pabandžiau iš kairės, bet pamačiau Abū Sufyān bin Hārith, todėl ir iš ten negalėjau pulti. Tuomet nusprendžiau pulti iš galo, bet kai priartėjau, man prieš akis pasirodė liepsnos, kurios, atrodė, tuoj mane sudegins. Staiga Allaho Pasiuntinys (sa) pašaukė: „Šayba, ateik čia.“ Aš priėjau, jis nusišypsojo, uždėjo savo ranką man ant krūtinės ir meldėsi:

اَللّٰهُمَّ اذْهَبْ عَنْهُ الشَّيْطَان

„O Allahai, pašalink iš jo šėtoną.“

Šayba sako: „Prisiekęs Allahu, tą pačią akimirką Allaho Pasiuntinys (sa) man tapo brangesnis už mano klausą, regėjimą ir net mano sielą. Širdis nuskaidrėjo.“ Tuomet Allaho Pasiuntinys (sa) liepė man kovoti prieš pagonis, ir aš stojau ginti Muhammado (sa). Sako: „Prisiekęs Allahu, jei tuo metu mano tėvas būtų pasirodęs prieš mane, būčiau jį nužudęs.“

Šį pasakojimą Hazrat Muslih Mau‘ūd (ra) taip pat perteikia savo žodžiais:

„Vienas žmogus, kuris buvo priėmęs Islamą tik išoriškai, dalyvavo Hunaino mūšyje su ketinimu nužudyti Allaho Pasiuntinį (sa). Kai kova įsiplieskė, jis išsitraukė kardą, norėdamas įvykdyti savo ketinimą. Tuo metu šalia Pasiuntinio (sa) buvo tik ‘Abbās. Bet Allah įkvėpė savo Pasiuntinį (sa), kad šis žmogus turi piktų kėslų. Žmogus pats vėliau pasakojo: ‘Kai priartėjau prie Muhammado (sa), jis ištiesė savo ranką ir uždėjo ją man ant krūtinės, tardamas: „O Allahai, išvaduok jį iš šėtoniškų minčių ir pašalink jo neapykantą.“‘

Ir tada, sako jis, „akimirksniu pajutau, kad nėra nieko, kas būtų brangiau už jus. Tuomet Pasiuntinys (sa) pasakė: ‘Eik į priekį ir kovok.’ Ir prisiekęs Allahu sakau – jei tuo metu mano tėvas būtų atsiradęs prieš mane, būčiau įsmeigęs kardą jam į krūtinę.“

Tai buvo Allaho Pasiuntinio (sa) meilė, kuri visiškai panaikino Šaybos priešiškumą. Kai mūšis baigėsi, Allaho Pasiuntinys (sa) buvo savo palapinėje, tuomet Šayba ibn ‘Uthmān atėjo aplankyti ir pasimatyti su juo. Allaho Pasiuntinys (sa) jam pasakė:

„O Šayba, tai, ką tu dabar gavai iš Allaho, yra daug geriau už tai, ką tu buvai sumanęs toje akimirkoje.“

Tuomet jis (sa) papasakojo Šaybai visas mintis, kurias šis slėpė savo širdyje mūšio metu. Šayba paprašė atleidimo už viską, ką buvo daręs praeityje. Allaho Pasiuntinys (sa) jį palaimino tardamas:

غَفَرَاللّٰہُ لَکَ
„Tegul Allahas tau atleidžia.“

Taip pat minimas ir Nudair bin Hārith – jo blogi ketinimai ir geros pabaigos istorija. Tie, kurie iš Mekos atvyko į Hunaino mūšį su blogu nusistatymu ir blogais ketinimais, vienas iš jų buvo Nudair bin Hārith, vienas iš kuraišitų vadų, kurio brolis buvo žuvęs Badr’o mūšyje.

Jis pats pasakoja: „Aš su savo draugais išėjau į Hunainą su ketinimu, kad pasitaikius progai prisijungsiu prie pagonių ir padėsiu jiems užpulti. Kai musulmonai pradžioje buvo išsklaidyti, aš priartėjau prie Allaho Pasiuntinio (sa), norėdamas jį nužudyti. Bet vos tik aš žengiau žingsnį jo pusėn, pamačiau aplink jį stovinčius šviesaus veido žmones, kurie man griežtai liepė pasitraukti. Jų balsuose buvo tokia baimės jėga, kad aš pradėjau drebėti. Netrukus musulmonai vėl susitelkė ir puolė priešą. Aš pabėgau ir pasislėpiau tarp medžių, buvau pasislėpęs kelias dienas – to, ką mačiau, įspūdis manyje neišnyko. Galiausiai išgirdau, kad Allaho Pasiuntinys (sa) išvyko į Tāifą, o vėliau į Dž‘irāną. Kai sužinojau, kad mūšis visiškai baigtas ir Islamas triumfavo, nusprendžiau: visi jau priėmė Islamą, tad ir aš nuvyksiu pas Allaho Pasiuntinį (sa). Taip slapta atvykau į Dž‘irāną ir prisijungiau prie musulmonų.“

„Allaho Pasiuntinys (sa) mane pamatė ir iš karto atpažino, sakydamas: ‘Ar tai tu, Nudairai?’ Aš atsakiau: ‘Taip, Allaho Pasiuntinį.’ Jis (sa) pasakė: ‘Tai, kas įvyko dabar, yra geriau tau už tai, ką tu buvai suplanavęs Hunaino metu. Allahas stojo tarp tavęs ir tavo ketinimo, neleisdamas tau jo įvykdyti.’“

Nudairas pasakoja: „Išgirdęs tai, aš priėjau prie jo ir tariau: ‘O Allaho Pasiuntini (sa), jei be Allaho būtų dar koks nors dievas, jis galėtų man padėti. Bet dabar aš liudiju ir priimu Islamą.’“

Tuomet jis perskaitė Šahādą ir tapo musulmonu. Allaho Pasiuntinys (sa) sukalbėjo už jį maldą:

اَللّٰہُمَّ زِدْہُ ثَبَاتًا
„O Allahai, suteik jam dar daugiau tvirtumo.“

Nudairas sakė: „Prisiekęs Allahu sakau, nuo tos akimirkos mano širdis tapo tvirta kaip uola.“

Allaho Pasiuntinys (sa) atsakė: „Visa šlovė Allahui, kuris tau suteikė vadovavimą.“

Po Hunaino mūšio, dalijant karo grobį, Allaho Pasiuntinys (sa) kai kuriems naujai atsivertusiems kuraišitų vadams, siekdamas jų širdis palenkti Islamui (ta’līf al-qulūb), dovanojo po šimtą kupranugarių. Tarp jų buvo ir Nudairas bin Hārith.

Kai jam buvo pranešta, kad Allaho Pasiuntinys (sa) paskyrė jam šimtą kupranugarių, jis atsakė: „Allaho Pasiuntinys (sa) tai daro, norėdamas palenkti širdis. O aš, Allaho dėka, jau esu tvirtai įsitvirtinęs Islame – man nereikia priimti turto, kad mano širdis būtų rami.“

Vėliau jis persigalvojo ir sakė: „Kadangi aš pats neprašiau šio turto ir jis yra Allaho Pasiuntinio (sa) dovana, neturėčiau jo atmesti.“

Tuomet jis paėmė tuos kupranugarius, dešimt jų padovanojo tam, kuris jam pranešė žinią, o likusius pasiliko. Vėliau jis dažnai sakydavo: „Šlovė Allahui, kad mes nemirėme širdyse laikydami tą pačią pagonybę, kurią laikė mūsų protėviai.“

Jis buvo labai geras musulmonas – jis emigravo į Mediną, o iš ten vyko į Šamą (Siriją) džihado tikslais. 15-aisiais hidžros metais jis dalyvavo Yarmūko mūšyje, kur ir tapo kankiniu. „Likusi dalis, Dievo valia, kitą kartą.“